Parengė Ina Ėmužienė
Prieš 100 metų gimė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos diplomatas, žurnalistas Vytautas Antanas Dambrava. Verta prisiminti, kad šalia gerai žinomos diplomatinės veiklos, jis taip pat buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, rašytojas, parašęs ne vieną knygą, mėgęs muziką.
V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Baltarusijoje, Vitebsko sr., Babinavičiuose, lietuvių šeimoje, su šeima vėliau persikėlė į Lietuvą. 1939 m. baigęs Utenos gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo Pasaulinio karo pradžia V.A. Dambravai buvo sunki. Jau pirmųjų trėmimų metu į Sibirą buvo išvežti jo tėvai, trys broliai ir sesuo. Visgi jis toliau tęsė studijas. Studijuodamas Vilniaus universitete, Teisės mokslų fakultete, domėjosi menais: 1942–1944 m. mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, taip pat 1943–1944 m. lankė Aukštesniąją vaidybos meno studiją.
Likęs Vilniuje ir vengdamas karinės prievolės nacių kariuomenėje, įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi, Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai, 1942–1944 m. dirbo Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanato administracijos vadovu, buvo Vilniaus apygardos teismo kandidatu, Vilniaus apylinkės teisėju. Tai jo neapsaugojo. V. A. Dambrava, 1944 m. visgi buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos į Vakarus. Apie pasitraukimo aplinkybes 2013 m. interviu jis pasakojo:
Dirbau Vilniaus teisme, buvau Apylinkės teismo teisėjas. Tas darbas manęs neapsaugojo karinės prievolės metais. Turėjau ir kitą darbą – buvau Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanato reikalų vedėjas. Tas darbas pradžioje teikė apsaugą – naciai negalėjo prie manęs kabintis, bet vėliau ir ta apsauga panaikinta: žmonės buvo gaudomi, šaudomi, siunčiami tarnauti naciams. Kadangi abu darbai manęs neišgelbėjo, tapau taikiniu: turėjau saugotis, kad nebūčiau patikrintas, atiduotas į nacių rankas – nenorėjau jiems tarnauti. O tikrino jie net gatvėse, todėl rizika buvo didelė. Pamenu, kartą atvažiavau į Vilnių ir žmonės man pasakė, kad esame apsupti SS kovinių dalinių, kurie vis artėja. Tada išsisukau kvailiausiu būdu: atėjus kariams pasakiau, kad turėčiau būti Kaune, o per klaidą atsiradau Vilniuje, todėl man reiktų iš čia išvykti. Nutiko stebuklas: du SS kariai buvo estai. Jie susižvalgė, prasiskyrė, liepė eiti pro juos ir ieškoti savo traukinio. Tada supratau, kad menki juokai ir turiu mauti iš čia. Ieškojau kelių ir juos radau – susipažinęs su tinkamais žmonėmis išvykau į Austriją.
Atvykęs į Austriją toliau tęsė mokslus. 1946 m. Leopoldo ir Franso universitete, Austrijoje, Insbruke gavo Teisės mokslų daktaro laipsnį. Atsidūręs Austrijoje, neapleido muzikos 1946–1948 m. studijavo muzikos akademijoje „Mozarteum“ Zalcburge. Gyvendamas Austrijoje, 1945–1948 m. dirbo Lietuvių ir estų komendantūroje UNRRA-IRO stovykloje Glasenbache, prisidėjo prie lietuviškos gimnazijos steigimo, leido kultūrinį žurnalą „Tėvynėn“, aktyviai dalyvavo kitame kultūriniame ir socialiniame stovyklos gyvenime.
1948 m. persikėlė į Ameriką, kur pasinėrė į aktyvesnę žurnalistinę veiklą. Tapo akredituotu „Draugo“ žurnalistu. Praėjus porai metų, pradėjo dirbti JAV Valstybės departamento tarnyboje, radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviškame skyriuje. Čia kūrė laidas, vertė tekstus, padirbėjęs Vašingtone ir Niujorke, tapo programų redaktoriumi ir persikėlė į Europą. Apie veiklą „Amerikos balse“ V. A. Dambrava pasakojo 2013 m. interviu >>
Darbas „Amerikos balse“ V.A. Dambravą nuvedė į diplomatinę tarnybą. Jau dirbdamas radijo redakcijoje, jis persikėlė į Vietnamą, kur 1965–1967 m. dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų Jungtinio viešųjų reikalų departamento Saigone (dabar Ho Chi Minh) radijo programų vedėju. Gyvendamas Saigone, dėstė Saigono universitete vokiečių kalbą. 1967 m. gavęs JAV Federalinės administracijos ir vadybos egzaminų komisijos (FAME) patvirtinimą nuolatinei karjeros tarnybai, galutinai pasuko į diplomatinį kelią. 1967–1980 m. buvo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadų Pietų Amerikoje viešųjų ryšių direktoriumi (La Pase, Monterrey, Buenos Airėse, San Salvadore, Tegusigalpoje), generaliniu konsulu (Monterrey), patarėju (Buenos Airėse, Karakase), 1974–1977 m. Karakase USIA krašto direktoriumi.
Aktyviai dirbdamas „Amerikos balso“ redakcijoje ir diplomatiniame sektoriuje, V. A. Dambrava neapleido ir lietuviškų veiklų. Gyvendamas Venesueloje 1980–1985 m. tapo Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininku, nuo 1985 m. buvo garbės pirmininku. 1988–1990 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininkas. Toliau rašė mokslinius straipsnius, knygas, 1986 m. tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu.
Būdamas JAV diplomatinio korpuso atstovu, jis taip pat prisidėjo ir prie Lietuvos okupacijos klausimo kėlimo – dažnai kalbėdavo televizijoje ir rašydavo straipsnius apie trijų Baltijos valstybių okupaciją. Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, 1986–1990 m. buvo Lietuvos diplomatijos šefo asmeninis atstovas ir Lietuvos garbės generalinis konsulas Pietų Amerikoje. O Lietuvai išsivadavus, aktyviai įsiliejo į Lietuvos Respublikos užsienio politikos formavimo darbus, tapo Lietuvos Respublikos diplomatu. 1992–1999 m. V.A. Dambrava buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venesuelai ir 1995–1999 m. Kolumbijai, 1996–1999 m. – Argentinai, o nuo 1996 m. – Brazilijai, 1997–1999 m. – Urugvajui. 1993–1999 m. – specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. Vienas ryškiausių jo diplomatinio darbo periodų buvo 1999–2004 m., kuomet jis buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ispanijai, nuo 2001 m. – Marokui ir Andorai.
Šalia diplomatinės veiklos rašė straipsnius ir knygas, kurių tematika labai įvairi – pradedant politiniais svarstymais, baigiant moraliniais, visuomeninio, kultūrinio ir religinio gyvenimo svarstymais. Mokėjo ne vieną kalbą, disertacija parašė vokiškai, dalis knygų išleista ispanų kalba. Lietuviškuosius jo tekstus galite rasti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose.
V.A. Dambrava visą gyvenimą buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys ne tik išeivijoje, Vilniaus universitete buvo įsteigta jo vardo stipendija teisės studentams. V. A. Dambravos nuopelnai JAV ir Lietuvai įvertinti daugiau nei dvidešimčia įvairių šalių ordinų ir apdovanojimų. Jo nuopelnai Lietuvai įvertinti aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais: 1995 m. Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2000 m. – Komandoro didžiuoju kryžiumi, ir daugeliu kitų šalių apdovanojimų.
Vytautas Antanas Dambrava mirė 2016 m. vasario 5 d. Tampoje, Floridos valstijoje, JAV, palaidotas Vilkaviškyje. Po mirties jis prisimenamas kaip viena iš ryškiausių praėjusio amžiaus Lietuvos asmenybių. Jį prisiminti ir dar kartą išgirsti galite T. Ribaičio režisuotame dokumentiniame filme „Ambasadorius. Vytautas Antanas Dambrava“.
Taip pat kviečiame susipažinti su virtualia paroda, kuri parengta 2015 m., minint V. A. Dambravos 95-erių metų gimimo sukaktį: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/vytautas-antanas-dambrava .
Šaltiniai:
Dambrava, Vytautas Antanas, Molotovo – Ribbentropo pakto užkulisiai, 1995, II leidimas.
Dambrava, Vytautas Antanas, Vakar, šiandien, visuomet, 2000.
Dambrava, Vytautas Antanas, Atverkime duris teisingumui, 2000.
Valiušaitis, Vidmantas, Lietuvos byla-mano byla. Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje, 2016.
Dokumentinis filmas Ambasadorius. Vytautas Antanas Dambrava, režisierius T. Ribaitis. Žiūrėta 2020 m. birželio 5 d.: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/6881/dokumentinis-filmas-ambasadorius-vytautas-antanas-dambrava
Virtuali paroda, Vytautas Antanas Dambrava: „Politika – artimo meilės vykdymas“: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/vytautas-antanas-dambrava
Visuotinė Lietuvių Enciklopedija, straipsnis: „Vytautas Antanas Dambrava“. Žiūrėta 2020 m. birželio 5 d.: https://www.vle.lt/Straipsnis/Vytautas-Antanas-Dambrava-63111
Navickas, Viktoras, Vytautas Antanas Dambrava apie lietuviškas transliacijas „Amerikos balse“: „Viskas buvo galima, viskas buvo įmanoma – tereikėjo naudotis galva“, 15min.lt. Žiūrėta 2020 m. birželio 6 d.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/vytautas-antanas-dambrava-apie-lietuviskas-transliacijas-amerikos-balse-viskas-buvo-galima-viskas-buvo-imanoma-tereikejo-naudotis-galva-599-307507