Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis



Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.


Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis““

Atsisveikinant su lietuvių kultūrinio paveldo išeivijoje puoselėtoju Stenliu Balzeku jaunesniuoju


2009 metais Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija Balzeko lietuvių kultūros muziejų apdovanojo garbės ženklą „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. „Lithuanian Museum Review“, 2009 (226), balandis-birželis.

Verslininkas, visuomenės veikėjas, muziejininkas, mecenatas, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Floridos valstijoje Stenlis (Stanley) Balzekas jaunesnysis (1924–2020) į lietuvių išeivijos ir Lietuvos istoriją įeis kaip lietuvių kultūrai, ypač muziejiniam paveldui, nusipelnęs žmogus.  

Balzekas gimė 1924 m. spalio 8 d. Čikagoje. 1950 metais De Paulo universitete Čikagoje apgynęs magistro laipsnį, tais pačiais metais tapo 1919 metais tėvo Stenlio Balzeko vyresniojo įkurtos bendrovės „Balzekas Motor Sales“ prezidentu. Ir nors verslas sekėsi, vietoj to, kad jį plėstų, Stenlis Balzekas jaunesnysis žengė neįprastą žingsnį – 1966 metais pietinėje Čikagos dalyje jis įkūrė lietuvių kultūros muziejų, ilgainiui tapusį ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių kultūros centru, ne vienos lietuviškos organizacijos namais. Be jokios abejonės, meilę lietuvybei ir lietuviams jau Amerikoje gimusiam sūnui įskiepijo tėvai, ypač tėvas Balzekas vyresnysis, kuris, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, į Ameriką atsikvietė net 354 dipukų šeimas.

Savo vizija ir užmojais Balzekas jaunesnysis priminė kitą JAV lietuvį numizmatą ir muziejininką Aleksandrą Mykolą Račkų (1893–1965), kuris 1940 m. Čikagoje įsteigė Lituanistikos muziejų ir kuriam savo laiku priklausė didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija.

Toliau skaityti „Atsisveikinant su lietuvių kultūrinio paveldo išeivijoje puoselėtoju Stenliu Balzeku jaunesniuoju“