Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis



Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.


Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis““

Dovana 95-mečiui – nauja knyga

Naujausios prof. Pikūno knygos viršelis.
Naujausios prof. Pikūno knygos viršelis.

Sausio 7 dieną 95-erių metų sulaukęs psichologas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius Justinas Pikūnas (gimė 1921 m. Miroslave) džiaugiasi ne tik gražia sukaktimi, bet ir nauja knyga – 2014 metų vasarą Ateities leidybos centro išleistu straipsnių rinkiniu „Nuo vardo iki imuniteto“. 

Prof. Pikūno vardas gerai žinomas Šiaurės Amerikos lietuviams, ypač JAV ir Kanadoje leidžiamų periodinių leidinių – dienraščio „Draugas“ ir savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ – skaitytojams. Šalia daugybės akademinių knygų ir publikacijų, autorius lietuviškoje spaudoje paskelbtuose straipsniuose rašė ne tik psichologinės, fizinės ir dorovinės sveikatos temomis, jis neliko abejingas ir socialiniams bei visuomeniniams skauduliams.

Nauja prof. Pikūno knyga nurodo į dar jaunystėje autoriaus užsibrėžtą siekį – savo profesinėmis žiniomis pasidalinti su kitais. Filosofijos mokslų daktaras, psichologas ir Detroito universiteto profesorius emeritas temas dėsto paprastai, neapsunkindamas skaitytojo nereikalinga teorija, moksline, sunkiai suprantama ir pernelyg detalia informacija. Toliau skaityti „Dovana 95-mečiui – nauja knyga“

Stasys Barzdukas: „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko

Stasys Barzdukas (1906 m. balandžio 23 d. – 1981 m. rugsėjo 13 d.) – pedagogas, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, lituanistas. 1929 m. baigė Lietuvos universitetą ir kurį laiką mokytojavo Lietuvoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945-1949 m. dėstė lietuvių gimnazijoje Eichštete. 1949 m. persikėlė į JAV ir ten mokytojavo Klivlando lituanistinėje mokykloje. 1955-1961 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės centro valdybos, o 1961-1964 m. – tarybos pirmininkas. 1963 m. įsteigė žurnalą „Pasaulio lietuvis“ ir jį redagavo iki 1975 m. 1963-1969 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vykdomasis vicepirmininkas, 1969-1973 m. – pirmininkas, o nuo 1973 m. – garbės pirmininkas. S. Barzdukas buvo aktyvus Ateitininkų federacijos narys, vėliau – pirmininkas, taip pat Lietuvių kalbos draugijos veikėjas.

<…> „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko, nes subūrė pasaulyje pasklidusius lietuvius į vieną lietuvišką šeimą, kuriai rūpėjo lietuvybės išlaikymas ir Lietuvos laisvinimo darbas. (Pasaulio lietuvis, 1981, Nr. 6, p. 52)

„Pasaulio lietuvį“ galite skaityti Epavelde. Kviečiame!