Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis



Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.


Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“”

Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė

Dalia Cidzikaitė


Rinkdami medžiagą naujai virtualiai parodai, skirtai išeivijos žiniasklaidai po Lietuvai lemtingų 1990-ųjų metų, nemaža dalimi esame priklausomi nuo žmonių, prisidėjusių prie tų leidinių leidybos, geranoriškumo. Smagu, kad noro padėti sulaukiame su kaupu, net jei pažadas padėti išpildomas ne taip greitai. Taip nutiko ir su nuo 1983 m. Čikagoje leidžiamu žurnalu „Pensininkas“. Gavusi ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės nario Juozo Polikaičio pažadą per savaitę ar dvi trumpai parašyti apie žurnalą, kantriai laukiau. Ir nors laukti teko ilgiau nei mėnesį, tikrai vertėjo. „Žadėjau poros savaičių bėgyje prisiųsti žinutę apie PENSININKĄ, bet užtruko daug ilgiau, – po daugiau nei mėnesio į mano el. pašto dėžutę įkritusiame laiške rašo Polikaitis. – Tikriausiai jau susiradai informaciją iš kitų šaltinių. Bet Tavo prašymas išryškino trūkumą informacijos. Pradėjęs peržiūrėti praeities dokumentaciją, tuojau pamačiau, kad ir aš pats daug ko nežinojau. Tad nutariau surašyti išsamią santrauką 37 metų amžiaus PENSININKO.“

Jūsų dėmesiui – beveik 40 metų sulaukusio žurnalo „Pensininkas“ istorija, kuri yra glaudžiai susijusi su jį įsteigusia ir leidžiančia JAV LB Socialinių reikalų taryba ir jos veikla. „Retkarčiais JAV LB Socialinių reikalų taryba sulaukia klausimo: „Ar vis dar verta leisti „Pensininką“?, – rašo Polikaitis. – Atsakymas visuomet buvo ir yra: „Ne tik kad verta, bet ir būtina!“ Tokio ryžto ir entuziazmo gali pavydėti ne vienas išeivijoje leidžiamas leidinys. Beje, „Pensininką“ galima skaityti ir internete. Jo suskaitmenintus numerius iki 2010 m. imtinai rasite svetainėje epaveldas.lt >>



Juozas Polikaitis

JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkės Danguolės Valentinaitės iniciatyva „Pensininkas“ pirmuosius žingsnius pradėjo 1983 m. – kaip vieno puslapio JAV LB Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus mėnesinis biuletenis. Po metų, 1984 m., jis jau buvo keturių puslapių žiniaraštis. 1985 m. birželio mėn. biuletenį redaguoti ėmė rašytojas, žurnalistas Karolis Milkovaitis. Vieno lapo leidinėlis buvo padidintas iki 10 psl., ir tų metų lapkričio numeris jau išėjo „Pensininko“ pavadinimu. „Pensininke“ skelbiamais įdomiais ir naudingais straipsniais bei patarimais greit susidomėjo ne tik vyresnioji, bet ir jaunesnioji karta. Praėjus vos pusei metų, 1985 m. sausio mėn., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių. Antruosius metus „Pensininkas“ pradėjo jau su 16 psl. ir su daugiau nei 500 prenumeratorių. 1987 m. birželio mėn. numeris pasirodė jau 24 psl. žurnalo formatu, iliustruotu viršeliu ir 1 000 egz. mėnesiniu tiražu.

   Praėjus vos pusei metų, 1985 m., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių.
Toliau skaityti „Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė”

Vadovėliai, iš kurių mokosi Čikagos lituanistinių mokyklų mokiniai

Dalia Cidzikaitė


Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia 40 lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi 2180 mokinių, dirba 305 mokytojai. Čikagoje ir jos apylinkėse yra įsikūrusios 4 lituanistinės mokyklos, dvi iš jų – Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, IL ir Čikagos lituanistinė mokykla (ČLM) – pagal mokinių skaičių yra didžiausios Amerikoje.

Kaip žinome, svetur augančių lietuvių gimtosios kalbos žinios neprilygsta jų bendraamžių Lietuvoje žinioms. Todėl jiems netinka Lietuvoje naudojami lietuvių kalbos, istorijos, gamtos pažinimo ir kiti vadovėliai. Užsienio lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai turi gerai pasukti galvą, kad jų dėstoma medžiaga atitiktų jų mokinių lietuvių kalbos žinias ir lygį. Vienas iš kelių – pritaikyti Lietuvoje išleistus vadovėlius savoms reikmėms. Dar kitas – išleisti savo pačių vadovėlius.

Neseniai iš ČLM gauti vadovėliai yra gera proga susipažinti su Amerikos lituanistinių mokyklų mokomąja medžiaga, mokytojų kūrybingumu ir pastangomis, kad kartą per savaitę į lituanistinę mokyklą atvykęs jaunimas gautų kuo daugiau informacijos apie lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, gamtą, susipažintų su diasporos JAV ištakomis, jos istorija ir visuomenine veikla.

Tikslių duomenų nėra, bet manoma, jog vien Čikagoje po 1990 metų į Ameriką atvykusių lietuvių gali būti daugiau nei 300 000. Nuotraukoje: Čikagos lietuviai švenčia Kovo 11-ąją, 2017 m. Sandra Scedrina, Studio Light Inc. nuotr.

Toliau skaityti „Vadovėliai, iš kurių mokosi Čikagos lituanistinių mokyklų mokiniai”