Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis



Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.


Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“”

Chemikas, kuris rašo apie literatūrą

 Lituanikos skaitykla  A(LK)21/011

Lituanikos skaitykla A(LK)21/011

Kaip galėtume pristatyti išeivijos profesorių Kęstutį Keblį? Tai chemikas, išgarsėjęs kaip literatūros kritikas, žurnalo „Ateitis“ bendradarbis, Lituanistikos instituto Čikagoje literatūros skyriaus vedėjas, ateitininkas ir skautas. Profesorius griauna stereotipą, jog „tiksliukas“ negali būti gabus literatūrai ir atvirkščiai. Kęstutis Keblys – netradicinis lietuvių literatūros kritikas. Literatūros analizės neparemtos mokslinėmis teorijomis, metodologijomis, tačiau visada objektyvios, įdomios, gyvos. „Kritiškas ir atviras kritikai. Nemeilikaujantis, bet malonus. Pripratęs prie amerikietiško gyvenimo būdo, bet kasmet keletui mėnesių sugrįžtantis į Lietuvą“, – taip rašoma apie išeivijos mokslininką.

2011 m. Lietuvių išeivijos institutas išleido Kęstučio Keblio literatūros kritikos straipsnių rinktinę, kurią galima rasti ir Lituanikos skaitykloje.

„Knygoje „Smulki kritikos rasa“ skelbiami išeivijos literatūros kritiko Kęstučio Keblio tekstai, rašyti per daugiau nei penkiasdešimt metų, išbarstyti išeivijos ir Lietuvos periodikoje. Tai įvairaus žanro tekstai – akademinės studijos, recenzijos, proginiai straipsniai, juose dominuoja išeivijos literatūros tematika ir problematika. K. Keblio literatūros kritika išsiskiria vertinimų taiklumu, objektyvumu, šmaikštumu, literatūrinių kontekstų paralelėmis“.

Kviečiame skaityti!

Birželio 23-ąją minėsime Aidų redaktoriaus, rašytojo A. Vaičiulaičio 107-ąsias gimimo metines

Antanas VaiciulaitisAntanas Vaičiulaitis (1906-1992) gimė Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio valsčius). Vaičiulaitis baigė Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, o vėliau prancūzų literatūros žinias gilino Sorbonos ir Grenoblio universitetuose. 1938-1940 m. dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ir skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. rašytojas dirbo diplomatinėje tarnyboje Romoje. Po šiek tiek laiko kūrėjas emigravo į JAV, kur dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone ir Scrantono universitete. Antanas Vaičiulaitis dvidešimt penkerius metus dirbo Amerikos balse. Rašytojas aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Išeivijoje pakartoti apsakymų rinkiniai: Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Pasakojimai (1955), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986), pasakų rinkinys, padavimų knyga. Išleistos  dvi knygos kelionių: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937), Italijos vaizdai (1949). 1980 m. pasirodė jo poezijos rinkinys Ir atlėkė volungė. Antanas Vaičiulaitis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Jis redagavo Ateitį, Vytį, Aidus. Vokietijoje leidžiami Aidai turėjo finansinių sunkumų, todėl pranciškonams suteikus paramą, Aidus nutarta perkelti į JAV. A. Vaičiulaitis tapo Aidų žurnalo redaktoriumi. Prie Aidų leidimo prisidėjo A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, H. Nagys, L. Sutema, K. Ostrauskas, J. Mekas, M. Katiliškis, J. Kaupas. Pasak A. Nykos-Niliūno „A. Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas”.