Apie knygą intriguojančiu pavadinimu

Pasakoja katinų ir vokiečių kalbos gerbėja A. M.


Nacionalinę biblioteką pasiekė nauja knyga vokiečių kalba. V. B. nuotr.

Kiekvienam murklių mylėtojui, pamačiusiam knygos viršelį su katino siluetu ir intriguojančiu pavadinimu „Lass uns einen Kater kaufen, der nicht raucht“ („Nusipirkime katiną, kuris nerūko“), suvirpa širdis. Pats autorius pripažįsta, kad žurnalistai ir knygynų darbuotojai, kuriems jis rodo savo knygą, ilgiausiai apžiūrinėja viršelį, skaito pavadinimą ir tik gerokai vėliau pereina prie jos turinio. Juos galima suprasti – aš padariau lygiai tą patį.

Bet knyga ne apie katinus ir ne apie rūkymą. Iš paantraštės „18 gyvenimą teigiančių istorijų tiems, kurie yra nusivylę, praradę viltį ar išgyvena krizę“ gali pasirodyti, kad tai dar viena knyga, įkyriai peršanti sėkmingo gyvenimo patarimus ir pamokymus. Ne visai taip – Jaškinas autobiografiniuose pasakojimuose vaizduoja kelią iš skurdo, izoliacijos, socialinės nelygybės, tarsi nematomo geto, bet nemoralizuoja, nemoko, tik nori padrąsinti tuos, „kurie gimė ne pačioje geriausioje žemės vietoje, ne pačioje laimingiausioje šeimoje“ išlikti savimi, neprarasti humoro ir orumo.

Pristatome ją čia dėl autoriaus sąsajų su Lietuva. Jo tėvas – Lietuvos sentikis nuo Jonavos, o kūryboje netrūksta lituanikos[1]. Autoriaus pavardė rašoma ketveriopai (tiek suskaičiavome internete), taip nutinka, kai gimstama vienoje valstybėje (Jakutija, Rusija), gyvenama kitoje (Vokietija), kūryba skelbiama pasirinkus anglakalbiams priimtinesnį variantą, be viso to, dar Lietuvos pilietybė – Василий Яшкинас, Wassilij Jaschkinas, Vasilij Iashkinas, Vasilij Jaškinas. Visose formose išlieka kažkada tėvo sovietiniame pase įrašyta lietuviška pavardės galūnė –as. Teks pasukti galvą autoritetinių įrašų kūrėjams, kurią šių formą pasirinkti pradmeniu – tokia jau šio globalaus pasaulio realybė, kai ir bibliotekų darbuotojai įsitraukia į autorių tapatybių aiškinimąsi.

Toliau skaityti „Apie knygą intriguojančiu pavadinimu”

Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė (1889–1973): „O aš taip norėjau mokytis“

Šiauliuose gimusi ir užaugusi Zuzana Arlauskaitė (Orlauskaitė) tapo garsia Lietuvos ir JAV lietuvių aktore, režisiere[1]. Jos asmenybė turėjo didelę įtaką sūnaus, išeivijos grafiko, intelektualo Žibunto Mikšio (1923–2013), asmenybės formavimuisi[2]. Bet viskas galėjo susiklostyti ir kitaip: remiantis pačios menininkės pasakojimu, jos motina laikėsi nuomonės, kad mergaitėms mokslas nereikalingas. Publikuojame kelias trumpas ištraukas iš atsiminimų „Apie vaikystę ir jaunystę Šiauliuose ir Rygoje“. Juos pastebėjome Kanadoje ėjusiame išeivijos žurnale „Moteris“ (1979, Nr. 3).


„Moteris“ (1979, Nr. 3), p. 4

Mano tėvas mirė, kai man ėjo septyneri metai. Motina liko su 4 vaikais, du iš jų buvo mažesni už mane, ir juos reikėjo man padėti motinai užauginti ir kaip mergaitei man tekdavo daugiausia dirbti. Vyresnysis brolis buvo visuomet motinos proteguojamas. Jam buvo viskas: mokslas, geresnis kąsnis ir kitos privilegijos. O man, kaip mergaitei, tik darbai. Į mokslą leisti mergaitę tais laikais buvo prabanga, turtingųjų privilegija. O aš taip norėjau mokytis. Išmokau skaityti ir rašyti, žiūrėdama, kaip brolis mokėsi. Pati nuėjau be motinos žinios į pradžios mokyklą užsirašyti. Ir kuomet mokytojas paklausė, kodėl atėjau viena, melavau, kad motina serga ir negali ateiti. Pradžios mokykla buvo mano senelių namuose, toj pačioj gatvėj kaip ir mūsų namas, tik kiek toliau.

[…]

Koks buvo man siaubas, kai mokytojas, kuris mane priėmė į mokyklą, atėjęs, nerado namie mano “sergančios” motinos. Turėjau prisipažinti, kad melavau, nes motina nenori leisti manęs į mokyklą. Jis palaukė motinos ir įkalbėjo ją, kad leistų. O aš turėjau pasižadėti, kad dirbsiu namuose visus savo darbus kaip dirbusi. Gerai buvo, kad toje pačioje mokykloje mokėsi ir berniukai. Jie mokėsi priešpiet, o mergaitės popiet. Berniukai turėjo du mokytoju, o mergaitės tik vieną, nes jų buvo daug mažiau. Mergaitėms užtekdavo tik vieno kambario, o popietinės pamokos buvo ir trumpesnės.

Toliau skaityti „Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė (1889–1973): „O aš taip norėjau mokytis“”