Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Kiekvienas leidinys turi savo istoriją, pažymėtą iššūkių, pasiekimų, didesnės ar mažesnės patirties žyme. Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) žurnalas „Informacijos“ išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Nepaisant istorinių permainų, keičiantis redaktoriams žurnalas leidžiamas nuo 1951 m. iki šių dienų ir tapo svarbia VLB gyvenimo dalimi. Leidinyje apžvelgiami svarbiausi Vokietijos lietuvių bendruomeninio, ir ne tik, gyvenimo įvykiai, renginiai, apylinkių ir jaunimo, lituanistinių mokyklėlių veikla. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūrai ir menui, atskiriems Vokietijos lietuvių portretams. Apie leidinio viziją, ilgaamžiškumo ir sėkmės matus, iššūkius, su kuriais susiduria leidinio rengėjai ir daugelį kitų temų kalbėjome su žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene.

Leidinio vyr. redaktorė Evelina Kislych-Šochienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Evelina, ar galėtumėte papasakoti, kada pradėjote dirbti su leidiniu „Informacijos“? Kelintais metais įsijungėte į darbus ir kodėl nusprendėte imtis redaktorės atsakomybės?

Į Vokietiją išvykau 2014 m. Apsigyvenau Hamburge ir ten savo gyvenimą pradėjau nuo nulio. Vokietija man buvo visiškai nepažįstama šalis, todėl pradžia nebuvo lengva. Esu linkusi bendrauti, komunikuoti, o vos tik atvykus nebuvo galimybės kalbėti gimtąja kalba. Žinoma, lietuviškai kalbėjome su vyru, smuikininku Algirdu Šochu, tačiau man labai trūko bendravimo bendruomenėje. Pirmą kartą nuvykusi į Hamburgo lietuvių bendruomenės susitikimą labai apsidžiaugiau, nes pajutau, kad net būnant toli nuo Lietuvos yra galimybė kalbėti lietuviškai, yra žmonių, kurie mane supranta. Lietuvių bendruomenė Hamburge mane išgelbėjo nuo sudėtingų momentų, padėjo įveikti dvejones, kai svarsčiau, kad per sunku ir noriu grįžti į tėvynę.

2015 m. buvau pasiūlyta į Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybą ir tapau atstove spaudai. Tuomet pasireiškė mano aktyvus vaidmuo VLB. 2017 m. sužinojau, kad ieškomas naujas VLB leidinio redaktorius. Nors turėjau darbą Vokietijoje, man norėjosi prisiliesti prie lietuviškos veiklos ir apskritai žavėjo leidinio ilgaamžiškumas. Dar nebūdama redaktore pati labai džiaugdavausi, kai į mano namus Hamburge ateidavo lietuviškas leidinys. Tuomet galėjau sužinoti, kas vyksta lietuvių gyvenime, tad nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, dalyvavau pokalbyje su dabartiniu mūsų pirmininku Alfredu Hermanu ir sulaukiau teigiamo atsakymo – pradėjau dirbti leidinio redaktore.

Leidinys „Informacijos“ leidžiamas jau beveik septyniasdešimt metų.  Taip pat tai ir vienintelis šiomis dienomis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje. Kas, Jūsų manymu,  lemia leidinio sėkmę ir ilgaamžiškumą? Kas skatina išlaikyti leidinio tęstinumą? Kokie pagrindiniai šių dienų „Informacijų“ tikslai, siekiai ir vizija?

Manyčiau, kad vertėtų pabrėžti organizacijos vertybes. Jeigu sugrįžtume į žurnalo leidybos pradžią, kai jis buvo tarsi metraštis, pagrindinis leidinio, VLB ir apskritai Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) tikslas buvo išsaugoti lietuvių kalbą. Buvo svarbu išsaugoti lietuvišką žodį, nepamiršti kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba aprašyti tai, ką lietuviai daro Vokietijoje, puoselėti lietuviškas tradicijas.

Kitas svarbus dalykas – siekis įamžinti reikšmingus įvykius, istoriją. Buvo regimas didelis noras įamžinti ir išsaugoti skirtingų kartų patirtis, kad jas būtų galima įpakuoti į dėžutę, o atėjus laikui vaikai, nauji bendruomenės nariai jas atvertų ir sužinotų kaip lietuviai kūrėsi Vokietijoje, ką veikė bendruomenė, kokie žmonės dirbo. Manau, kad leidinio ilgaamžiškumą taip pat lėmė iš bendruomenės organiškai išaugęs tikslas telkti žmones, bendradarbiauti. Tuomet nebuvo elektroninių ryšio priemonių ir žurnalas tikrai buvo tapęs žmonių gyvenimo dalimi. Man teko dirbti ir su PLB žurnalu „Pasaulio lietuvis“, tačiau šis žurnalas dėl vienokių ar kitokių priežasčių labiau persikėlė į internetinę erdvę. „Informacijų“ tikslas yra periodiškumas – 10 numerių per metus. Buvo atvejų, kai išleidome ir 11 numerių. Norėjosi, kad VLB žinios kiekvieną mėnesį įkristų į bendruomenės narių dėžutes.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene“

Liepos 1 d.: Rotušės aikštėje eksponuojama paroda „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje, 1944–1952“

Liepos 1 d.  Vilniaus rotušės aikštėje vyks renginys „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kurio metu Vokietijos Lietuvių Bendruomenės paviljone bus galima apžiūrėti Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus kilnojamąją parodą „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje, 1944–1952“.

Ši paroda atspindi po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos (daugiausia – Vokietijos) perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose atsidūrusių lietuvių padėtį, aktyvią leidybinę veiklą sudėtingomis sąlygomis. Vokietijos paviljone bus rodomi interaktyvūs pokalbiai/video apie pirmuosius metus Vokietijoje ir to meto gyvenimą DP stovyklose: šeimos būseną, vaikų patirtis, pirmą sąlytį su Vokietijos visuomene.

„Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ –  renginys, į kurį susirinks įvairių pasaulio kraštų lietuvių bendruomenės ir Lietuvos tautinės bendrijos. Šventės dieną veiks pasaulio lietuvių bendruomenių ir tautinių bendrijų paviljonų miestelis. Vilniaus Rotušėje bus atidaryta pasaulyje pripažintų, bet Lietuvoje dar menkai žinomų menininkų paroda. Scenoje pasirodys lietuviškos muzikinės grupės iš viso pasaulio.

Renginio programa: https://goo.gl/kydkq9

Žibuntas Mikšys: „Tėvynė ten, kur laisvė“

zibuntasŽibuntas Mikšys gimė 1923 metais gruodžio 12 dieną Kaune. Dailės mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, studijavo Vokietijoje meno akademijose, kurį laiką gyveno JAV. 1962 m. įsikūrė ir iki mirties gyveno Paryžiuje. 1979-1988 m. dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją Rytų kalbų ir civilizacijų institute. Buvo Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos ir valdybos pirmininkas. Nuo 1965 m. aktyviai dalyvavo parodose užsienyje, o nuo 1974-ųjų – Lietuvoje. Dailininkas raižė ofortus, kūrė litografijas, koliažus, rašė dienoraščius, susirašinėjo su daugybe Lietuvos žmonių, siuntė knygas VU bibliotekos grafikos kabinetui.  Toliau skaityti „Žibuntas Mikšys: „Tėvynė ten, kur laisvė““

Olegas Truchanas. Į laukinę Tasmanijos gamtą

pedderOlegas Truchanas (1923-1972 m.) – laukinės gamtos fotografas, keliautojas ir gamtosaugininkas. Gimė Šiauliuose. Nuo ankstyvos jaunystės buvo sportiškas ir linkęs į nuotykius: nuo vaikystės mėgo vandens sporto šakas, rimtai užsiėmė buriavimu (netgi turėjo atstovauti Lietuvai 1940 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet jos neįvyko). 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Kaip ir daugelis šios emigracijos bangos atstovų, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Čia susidomėjo fotografija. Penktojo dešimtmečio pabaigoje, atvykęs į Australiją, nusprendė gyventi Tasmanijos saloje, kurios laukinė gamta tapo jo gyvenimo aistra. Fotografas pats vienas leisdavosi į rizikingas keliones upėmis savadarbe baidare ir subtiliai fiksavo naujaisiais namais virtusios salos kraštovaizdį.  Toliau skaityti „Olegas Truchanas. Į laukinę Tasmanijos gamtą“