Šiauliuose gimusi ir užaugusi Zuzana Arlauskaitė (Orlauskaitė) tapo garsia Lietuvos ir JAV lietuvių aktore, režisiere[1]. Jos asmenybė turėjo didelę įtaką sūnaus, išeivijos grafiko, intelektualo Žibunto Mikšio (1923–2013), asmenybės formavimuisi[2]. Bet viskas galėjo susiklostyti ir kitaip: remiantis pačios menininkės pasakojimu, jos motina laikėsi nuomonės, kad mergaitėms mokslas nereikalingas. Publikuojame kelias trumpas ištraukas iš atsiminimų „Apie vaikystę ir jaunystę Šiauliuose ir Rygoje“. Juos pastebėjome Kanadoje ėjusiame išeivijos žurnale „Moteris“ (1979, Nr. 3).
Mano tėvas mirė, kai man ėjo septyneri metai. Motina liko su 4 vaikais, du iš jų buvo mažesni už mane, ir juos reikėjo man padėti motinai užauginti ir kaip mergaitei man tekdavo daugiausia dirbti. Vyresnysis brolis buvo visuomet motinos proteguojamas. Jam buvo viskas: mokslas, geresnis kąsnis ir kitos privilegijos. O man, kaip mergaitei, tik darbai. Į mokslą leisti mergaitę tais laikais buvo prabanga, turtingųjų privilegija. O aš taip norėjau mokytis. Išmokau skaityti ir rašyti, žiūrėdama, kaip brolis mokėsi. Pati nuėjau be motinos žinios į pradžios mokyklą užsirašyti. Ir kuomet mokytojas paklausė, kodėl atėjau viena, melavau, kad motina serga ir negali ateiti. Pradžios mokykla buvo mano senelių namuose, toj pačioj gatvėj kaip ir mūsų namas, tik kiek toliau.
[…]
Koks buvo man siaubas, kai mokytojas, kuris mane priėmė į mokyklą, atėjęs, nerado namie mano “sergančios” motinos. Turėjau prisipažinti, kad melavau, nes motina nenori leisti manęs į mokyklą. Jis palaukė motinos ir įkalbėjo ją, kad leistų. O aš turėjau pasižadėti, kad dirbsiu namuose visus savo darbus kaip dirbusi. Gerai buvo, kad toje pačioje mokykloje mokėsi ir berniukai. Jie mokėsi priešpiet, o mergaitės popiet. Berniukai turėjo du mokytoju, o mergaitės tik vieną, nes jų buvo daug mažiau. Mergaitėms užtekdavo tik vieno kambario, o popietinės pamokos buvo ir trumpesnės.
Toliau skaityti „Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė (1889–1973): „O aš taip norėjau mokytis“”