2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį.
Leidinį parengė Lituanistikos skyriaus tyrėjai Irmina Abramovienė ir dr. Tomasz Blaszczak. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Apibendrintai galima pasakyti, jog šie Z. Toliušio tekstai fiksuoja nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Ši atsiminimų dalis, vėliau paties Z. Toliušio priskirta antrąjam atsiminimų tomui, pradėta rašyti apie 1946 m. – tarp antrojo ir trečiojo įkalinimo, slapstantis nuo vėl gręsiančio suėmimo[1].
Dvarų aprašymai papildyti atsiminimais iš Z. Toliušio apsilankymų juose, rašytais iš netolimos laiko perspektyvos – dvaruose lankytasi 20 a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Dalis šių apsilankymų turėjo pramoginį-pažintinį pobūdį, kartu su kauniečiais: dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, ir istoriku Konstantinu Jablonskiu, ar Šiaulių apygardos teismo pirmininku Peliksu Bugailiškiu. Nemaža kelionių į dvarus dalis buvo susijusi ir su Z. Toliušio profesine veikla, su atstovavimu Tiškevičiams bei Plateriams, ar Biliūnų ir kitų dvarų bylomis.
Leidybos darbus planuojama užbaigti dar šiais metais, o kol kas kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis vaizdingai aprašo apsilankymą Raudonės pilyje.
„Aš vis kalbinau A. Žmuidzinavičių nutapyti man Raudonės pilį, kuri nuo jaunystės dienų žavėjo mane. Vieną vasaros dieną – tai buvo berods 1937 metais – mudu nuvykome automobiliu į Raudonę. Žmuidzinavičius paėmė su savim viską, kas buvo reikalinga, kad vietoj nutapyti Raudonės pilį. Atvykę vieton Raudonėn, mudu pirmiausiai turėjome parinkti vietą, iš kurios pilis gražiausiai atrodė.
[…]
Parinkęs vietą, A. Žmuidzinavičius pasistatė trikojį, išėmė iš anksto paruoštą drobę ir pradėjo darbą. Aš vaikščiojau po parką. Parkas buvo visai apleistas; gėlynai buvo neprižiūrimi ir nesutvarkyti. Nuo palociaus į rytus ėjo pavėsinga senų kaštonų alėja. Tarp tos alėjos, kuri ėjo išilgai šlaito ir šlaito buvo keli keli tvenkiniai – apleisti ir užaugę žole. Į šiaurę nuo palociaus buvo gana didelis vaisių sodas. Buvo sekmadienis; nei parke, nei apie pilį visai nesimatė žmonių. Tačiau mes buvome pastebėti ir palociaus gyventojai susidomėjo mumis. Aš pamačiau, kad nuo palociaus link mūsų artinosi pagyvenęs ponas ir ponia. Aš supratau, kad tai buvo Raudonės savininkai ir priėjęs prie jų atsiprašiau už įsibrovimą į parką be leidimo ir pasakiau, kad atvykau iš Kauno su dailininku Žmuidzinavičium, kuris nori nutapyti Raudonės pilį. De-Castro pareiškė man, kad jis nič nieko prieš tai neturįs ir paklausė, ar mes nesame ko nors reikalingi ir ar jis negalėtų mums kuo nors padėti. Aš supažindinau ponus De-Castro su Žmuidzinavičium ir mes pasikeitėme dar keliais žodžiais, po ko abudu ponai De-Castro pasišalino.
[…]
Diena palengva slinko į vakarą. Žmuidzinavičius beveik baigė savo darbą ir mes rengėmės vykti Kaunan, nusistatę sustoti gretimoje Veliuonoje, kur tikėjomės galėsią pasistiprinti.
[…]
Čia vėl prie mūsų priėjo ponas De-Castro[2] ir pakvietė arbatos. Buvo apie 4 val. popiet. Mes įėjome į rūmus, ilgais koridoriais buvome įvesti į valgomąjį kambarį, kurio langai buvo nukreipti į Nemuno pusę. Palociaus vidus teikė visiškai liūdną vaizdą. Matėsi tik tuščios sienos. Nei baldų, nei paveikslų nebuvo. Rūmai atrodė iš vidaus neremontuoti nuo prieškarinių laikų. Valgomajame stovėjo stalas ir kelios įvairios formos senos kėdės. Net puodukai arbatai buvo įvairūs, tartum iš įvairių vietų surankioti. Prie arbatos kalbėjome apie meną ir kitomis nereikšmingomis temomis. Žmuidzinavičius pasakojo apie savo keliones po užsienius. Iš visko matėsi, kad De-Castro gyveno skurdžiai ir kad tasai didžiulis palocius, kuriame jie gyveno, jiems visai nereikalingas ir net apsunkina juos.
Vėliau, kaip aš sužinojau, jie neteko to palociaus, kuris už skolas buvo paimtas Lietuvos Banko. Buvo planuojama įrengti čia vasaros rezidenciją Lietuvos Respublikos Prezidentui, tačiau atėjęs karas suardė visus tuos planus. De-Castro šeima išsikėlė į kokią tai bakūžę pas svetimus žmones, nes palikta jiems po žemės reformos žemė buvo parduota iš varžytinių už skolas. Raudonės dvarvietė buvo išparceliuota nedideliais sklypais, kuriuose pradėjo dygti įvairios trobelės.
Laike Antrojo pasaulinio karo vokiečiai besitraukdami iš Lietuvos vandališkai susprogdino Raudonės pilies bokštą. Liko sužalota romantiška vieta, liudytoja didžių senovės įvykių. Visiems senosios Lietuvos liekanų mylėtojams padaryta didelė skriauda ir nebeatitaisomas nuostolis.
P. S. Nupieštas man A. Žmuidzinavičiaus Raudonės paveikslas per karą išliko. Tas paveikslas, kaip ir to paties dailininko man nupieštas Gelgaudo pilies paveikslas, būnant man ištrėmime Sibire (1951–1955), mano dukters buvo parduoti Kauno Čiurlionio galerijai“.
[1] 1940 m. Z. Toliušis buvo suimtas NKVD pareigūnų, apkaltintas priklausymu buržuazinei partijai ir savo veikla rėmus tarptautinę buržuaziją, kuri siekė nuversti komunistinę santvarką. Beveik metus kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kilus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, buvo išlaisvintas. 1944–1945 m. antrą kartą vėl įkalintas Kaune. Po trejų laisvės metų 1951 m. buvo suimtas dar kartą, nuteistas dešimčiai metų tremties į Krasnojarsko kraštą.
[2] Juozas de Faria e Kastro (1876–1947) – Raudonės dvaro savininkas. 1903 m. vedė Olgą Kordaševskają (1884–1950). Po vestuvių šeima apsigyveno Raudonėje. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiams okupuojant kraštą, Juozas de Faria e Kastro paskirtas Kauno apskrities bajorų vadovu, buvo atsakingas už mobilizaciją ir gyventojų evakuaciją. 1915 m. paskirtas rekvizicijos komisijos pirmininku, vėliau pabėgėlių įsikūrimo įgaliotiniu. Apie 1917 m. su šeima išvyko į Rusiją. Į Lietuvą grįžo 1920 m., ėmėsi atkurti karo nuniokotą ūkį ir dvarą, tačiau nuolat slėgė skolos. Su žmona ir trimis sūnumis Raudonės pilyje gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. 1943 m. Juozo de Faria e Kastro šeima pasitraukė į Vokietiją.