Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui

Rima Dirsytė 


LR Seimas 2018 metus paskelbė Lietuvos skautų judėjimo metais – šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji skautų organizacija, padėjusi pagrindą skautų judėjimui Lietuvoje. Skautai (angl. scout – žvalgas) – tai nepolitinė savanoriška vaikų ir jaunimo organizacija. Ją 1907 m. įkūrė Didžiosios Britanijos  armijos karininkas lordas Robertas Badenas-Powellas. Lietuvoje pirmasis skautiškas vienetas įsteigtas 1918 m. lapkričio 1d. Vilniuje, Vytauto gimnazijoje,  o „skautavimo“ pradininku Lietuvoje galime laikyti Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą. 1922 m. įkurta visus Lietuvos skautus apjungianti organizacija – Lietuvos skautų asociacija (LSA) (nuo 1930 m. – sąjunga), taip pat Lietuvos jūrų skautų sąjunga. Sąjungos veiklą reglamentavo Lietuvos skautų sąjungos įstatymas (1930 m.) ir Lietuvos skautų sąjungos statutas (1935 m.). 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija nutraukė skautų veiklą, tačiau ji buvo tęsiama išeivijoje. Lietuvoje skautų sąjunga atkurta 1989 m.

Skautų ženkliukas – Lelija su Vyčio kryžiumi viduriniame lapelyje. Skautų šūkis – Budėk !
F16-66, lap.1

LSS sudarė skautai ir skautės, susiskirstę į broliją ir seseriją, bei rėmėjai. Skautu galėjo būti vaikai nuo 7 metų amžiaus, taip pat ir suaugusieji, pritariantys skautų ideologijai ir vykdantys sąjungos prievoles. P. Jurgėla knygoje „Lietuviškoji skautija“ [1] pateikia duomenų apie LSS sudėtį: nuo 2 790 narių 1930 m. organizacija išaugo iki 15 011 narių 1935 m.  1936–1940 m. LSS kasmet turėjo apie 15 000 narių, o 1918-1940 m. per skautijos eiles perėjo apie 100 000 moterų ir vyrų (p. 80-81).

Organizacijos struktūra buvo sudaryta remiantis kariuomenės rangų sistema. Skautai turėjo savo uniformą, kurios pagrindinis atributas – kaklaraištis rodė kiekvieno organizacijos nario statusą. Skautų šūkis – Dievui, Tėvynei, Artimui. Skautai griežtai laikėsi savo tradicijų, organizavo kursus, paskaitas, stovyklas, iškylas, ekskursijas, parodas, leido knygas ir laikraščius, palaikė ryšius su skautų organizacijomis užsienyje bei dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose.  Toliau skaityti „Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui“

Paroda „Lietuva brangi šalelė“

Minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skaitykloje atidaroma paroda, supažindinanti su išskirtinės asmenybės knygų kelią liudijančiais dokumentais. Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953) savo gyvenimą skyrė Lietuvos dvasiniam augimui, tautinės savigarbos puoselėjimui ir asmenybės tobulėjimui. Rašytojas, filosofas džiaugėsi Lietuvos žmonių pasiekimais ir sielojosi dėl negandų, savo straipsniuose patardavo, kaip išmintingiau reiktų elgtis tam tikrose situacijose. Toliau skaityti „Paroda „Lietuva brangi šalelė““

Tautinės vėliavos spalvos

Vėliava1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Tarybos komisijos sprendimu įsigaliojo tautinės vėliavos spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Iki šio sprendimo buvo nueitas ilgas diskusijom žymėtas kelias.

Tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas Europoje įsivyravo XVIII a. pabaigoje. Lietuvos valstybės vėliava– tautinė vėliava– kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju– lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę. Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus. Tuomet buvo pasirinktos dvi spalvos: mėlyna, reiškusi pastovumą, ir žalia – viltį. Diskusija dėl Lietuvos, o kartu ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona: balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna– Lietuvą. Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą. Numalšinus jį tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.  Toliau skaityti „Tautinės vėliavos spalvos“