2025-ieji Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metai
Parengė A. M.
Ką mums sako Bezdonių pavadinimas šiandien? Daugeliui jis asocijuojasi su maža stotele, kurioje vos porai minučių stabteli ne pats prašmatniausias, tik trečios klasės vagonus šiaurės rytų kryptimi iš Vilniaus į Turmantą vežantis traukinys. Bezdonių vardą tikrai girdėdavo studijuojantys klasikinę filologiją, nes žymusis baroko poetas Sarbievijus čia leido vasaras jėzuitams priklausiusiame dvare ir kūrė šių vietų grožį apdainuojančias eiles. Tiesa, nukakti ten turėjo arkliais, nes iki geležinkelio bėgių nutiesimo dar ištisi šimtmečiai… Dabar jau ne tik „klasikiniai“ filologai, bet ir visi socialinių tinklų vartotojai, gal dar keletas užsilikusių mėgėjų skaityti kelionių vadovus, lengvai susieja Sarbievijaus vardą su Bezdonimis. Bet vargiai kas girdėjo apie sumanymą pastatyti Sarbievijui paminklą prie Bezdonių geležinkelio stoties.
Pažiūrėjus į įrašus Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau – LVIA) byloje[1], atrodo, kad tokių tebuvo trys[2]. Paminklo idėja kilo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkui ir Senienų muziejaus vedėjui Eustachijui Tiškevičiui 1860 m. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad vieta paminklui pasirinkta ne prie dvaro ar poeto apdainuotos Bezdonių girios, bet prie kuklaus medinio Bezdonių geležinkelio stoties pastato, kurio vieta ir tūris mažai pakito iki šių dienų. Tai sietina su Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija, kurios tiesimas Rusijos caro įsaku buvo paskelbtas valstybinės reikšmės darbu. Kadangi bet kokiai statybai ir net remontui (paminklų, bažnyčių, namų) buvo reikalingas valdžios leidimas, grafas E. Tiškevičius kreipdamasis su prašymu į generalgubernatorių ir tikėdamasis jo palankumo jau pirmame sakinyje pamini šį imperijos pasididžiavimą – ką tik nutiestą geležinkelį: „Varšuvos–Peterburgo geležinkelio linija pirmoje nuo Vilniaus stotelėje bėga per Bezdonių miškus, kuriuos dar XVII a. savo lotyniškomis eilėmis įamžino garsusis tų laikų poetas Motiejus Sarbievijus…“[3].
Štai toks paminklas[4] turėjo iškilti baroko dainiui visuomenės, tiksliau sakant, Archeologijos komisijos narių, lėšomis pačios žemiausios, ketvirtos klasės Bezdonių geležinkelio stotyje (palyginimui: Vilniaus geležinkelio stotis buvo pirmos klasės, o Virbalio – aukščiausios, nes ji pasienyje, tarptautinė).
Žvelgdami pro pravažiuojančio traukinio langą, turbūt sunkiai įsivaizduojate ten stovintį paminklą. Jo ten ir nėra. Geležinkelio paminėjimas prašyme nepadėjo, leidimas nebuvo duotas. Generalgubernatorius, nesiryždamas pats spręsti, prašymą peradresavo Vidaus reikalų ministrui, bet ir šis nesiėmė atsakomybės, tik diplomatiškai atsakė, kad nemato galimybės kreiptis aukščiau.
LVIA esanti byla nedidelė, tik E. Tiškevičiaus prašymas, generalgubernatoriaus ir ministro atsakymai, paminklo projektas. Daugiau medžiagos yra Krokuvos Jogailaičių bibliotekoje saugomame Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos mokslinio sekretoriaus Mauricijaus Krupavičiaus (1823–1890) rinkinyje. Jau 1893 m. Lenkijos spaudoje pasirodė straipsnis, analizuojantis su paminklo statyba susijusius dokumentus[5]. Iš jų galima spręsti, kad paminklo eskizą piešė pats grafas Tiškevičius, o užrašus lotynų, lenkų ir rusų kalbomis parengė aktyvus komisijos narys Mikalojus Malinovskis (1799–1865). Laiške be datos E. Tiškevičiui jis taip komentuoja: „Siunčiu maloningajam geradariui grafui paminklo užrašą. Jis gavosi kiek ilgesnis, nes man atrodo, kad skaitytojas iš užrašo turėtų sužinoti kas buvo Sarbievijus, kada gyveno ir už ką jam Lietuva dėkinga. Iš jo odės paimta eilutė […] paaiškina kodėl paminklas stovi Bezdonyse. Gal neblogai būtų paminkle dar patalpinti ir Sarbievijų giminės herbą Prawdzic.“[6]
Nesiimu išversti Malinovskio sukurto užrašo, jis tikrai ilgas (net 12 eilučių) ir įmantrus. Iš eskizo matyti, kad paminklą turėjo puošti Sarbievijaus bareljefas, o viršuje poetinės kūrybos ir įkvėpimo simbolis – lyra su laurų vainiku, kuriuo Romoje tariamai poetą vainikavęs popiežius Urbonas VIII. Rašau tariamai, nes iš naujausių tyrimų aiškėja, kad poeta laureatus garbės titulo ir vainiko Sarbievijus negavo[7]. Tiškevičiaus laikais, o ir iki šiol tuo tikėta. Bet, kaip rašo dr. Nedzinskaitė, nenuvainikuokim Sarbievijaus ir mes, geriau mintyse ištarkime jos žodžius – „ir vainikuoju tave vardan tavo lengvos plunksnos, minties gylio ir nepranokstamo talento“ [8].
[1] По записке председателя Виленской Археологической Коммисии о разрешении воздвигнуть из доброхотных приношений при станции Безданской железной дороги скромный памятник поэту Сарбевскому, LVIA, f. 378, ap. 69, b. 190.
[2] Vienas jų – Liubomiras Viktoras Žeimantas. Jis savo knygoje Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, 1858–1915, Vilnius: Gelspa, 2003, p. 172–173, paminėjo paminklo Sarbievijui istoriją.
[3] По записке ..., l. 12.
[4] Ibid., l. 8.
[5] Romuald Koppens, „Projekt postawienia Sarbiewskiemu pomnika w Bezdanach“, Przegląd Powszechny, 1893, Nr. 109, z. 1, s. 137–145.
[6] Ibid., s. 140
[7] Živilė Nedzinskaitė, „Nenuvainikuotas: Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus nekrologas“, Naujasis Židinys-Aidai, 2025, Nr. 2, p. 36–42.
[8] Ibid., p. 42.