Žyma: M.K. Sarbievijus

Baroko poetas ir Bezdonių geležinkelio stotis

2025-ieji Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metai

Parengė A. M.

Ką mums sako Bezdonių pavadinimas šiandien? Daugeliui jis asocijuojasi su maža stotele, kurioje vos porai minučių stabteli ne pats prašmatniausias, tik trečios klasės vagonus šiaurės rytų kryptimi iš Vilniaus į Turmantą vežantis traukinys. Bezdonių vardą tikrai girdėdavo studijuojantys klasikinę filologiją, nes žymusis baroko poetas Sarbievijus čia leido vasaras jėzuitams priklausiusiame dvare ir kūrė šių vietų grožį apdainuojančias eiles. Tiesa, nukakti ten turėjo arkliais, nes iki geležinkelio bėgių nutiesimo dar ištisi šimtmečiai… Dabar jau ne tik „klasikiniai“ filologai, bet ir visi socialinių tinklų vartotojai, gal dar keletas užsilikusių mėgėjų skaityti kelionių vadovus, lengvai susieja Sarbievijaus vardą su Bezdonimis. Bet vargiai kas girdėjo apie sumanymą pastatyti Sarbievijui paminklą prie Bezdonių geležinkelio stoties.

Pažiūrėjus į įrašus Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau – LVIA) byloje[1], atrodo, kad tokių tebuvo trys[2]. Paminklo idėja kilo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkui ir Senienų muziejaus vedėjui Eustachijui Tiškevičiui 1860 m. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad vieta paminklui pasirinkta ne prie dvaro ar poeto apdainuotos Bezdonių girios, bet prie kuklaus medinio Bezdonių geležinkelio stoties pastato, kurio vieta ir tūris mažai pakito iki šių dienų. Tai sietina su Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija, kurios tiesimas Rusijos caro įsaku buvo paskelbtas valstybinės reikšmės darbu. Kadangi bet kokiai statybai ir net remontui (paminklų, bažnyčių, namų) buvo reikalingas valdžios leidimas, grafas E. Tiškevičius kreipdamasis su prašymu į generalgubernatorių ir tikėdamasis jo palankumo jau pirmame sakinyje pamini šį imperijos pasididžiavimą – ką tik nutiestą geležinkelį: „Varšuvos–Peterburgo geležinkelio linija pirmoje nuo Vilniaus stotelėje bėga per Bezdonių miškus, kuriuos dar XVII a. savo lotyniškomis eilėmis įamžino garsusis tų laikų poetas Motiejus Sarbievijus…“[3].  

Štai toks paminklas[4] turėjo iškilti baroko dainiui visuomenės, tiksliau sakant, Archeologijos komisijos narių, lėšomis pačios žemiausios, ketvirtos klasės Bezdonių geležinkelio stotyje (palyginimui: Vilniaus geležinkelio stotis buvo pirmos klasės, o Virbalio – aukščiausios, nes ji pasienyje, tarptautinė).

Toliau skaityti „Baroko poetas ir Bezdonių geležinkelio stotis”

Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus

1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva:  1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]

Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.
Toliau skaityti „Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus”

Nauja knyga apie XIV-XVII a. Vilniaus literatūrą

KULTURA LITERACKA WILNA

KULTURA LITERACKA WILNA (1323-1655)                     retoryczna organizacja miasta / Jakub Niedźwiedź

Knygoje analizuojami tekstai ir jų funkcionavimas viduramžių ir naujausių laikų Vilniuje, XIV-XVII a. tapusiame pagrindiniu LDK ir vienu iš pagrindinių Abiejų Tautų Respublikos kultūros centru, daugiataučiame, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių mieste. Autorius pateikia ne tik literatūros kūrinių tekstus (M.K. Sarbievijaus odės, L. Gornickio dialogai), bet ir užrašus ant monetų, testamentus, įvairias jų gamybos ir naudojimo aplinkybes. Knygoje aptartas kelių abėcėlių koegzistavimas, apribojimai, susiję su daugiakalbyste Vilniaus literatūroje, rankraščių ir spausdintų tekstų gamyba ir jų archyvavimas, švietimas, literatūrinė edukacija, moterų dalyvavimas raštingų asmenų bendruomenėje. Knyga iliustruojama faksimilėmis lotynų, rusų, hebrajų, lietuvių, jidiš ir vokiečių kalbomis.

Parengė Vlada Filipovič