2025-ieji Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metai
Parengė A. M.
Ką mums sako Bezdonių pavadinimas šiandien? Daugeliui jis asocijuojasi su maža stotele, kurioje vos porai minučių stabteli ne pats prašmatniausias, tik trečios klasės vagonus šiaurės rytų kryptimi iš Vilniaus į Turmantą vežantis traukinys. Bezdonių vardą tikrai girdėdavo studijuojantys klasikinę filologiją, nes žymusis baroko poetas Sarbievijus čia leido vasaras jėzuitams priklausiusiame dvare ir kūrė šių vietų grožį apdainuojančias eiles. Tiesa, nukakti ten turėjo arkliais, nes iki geležinkelio bėgių nutiesimo dar ištisi šimtmečiai… Dabar jau ne tik „klasikiniai“ filologai, bet ir visi socialinių tinklų vartotojai, gal dar keletas užsilikusių mėgėjų skaityti kelionių vadovus, lengvai susieja Sarbievijaus vardą su Bezdonimis. Bet vargiai kas girdėjo apie sumanymą pastatyti Sarbievijui paminklą prie Bezdonių geležinkelio stoties.
Pažiūrėjus į įrašus Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau – LVIA) byloje[1], atrodo, kad tokių tebuvo trys[2]. Paminklo idėja kilo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkui ir Senienų muziejaus vedėjui Eustachijui Tiškevičiui 1860 m. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad vieta paminklui pasirinkta ne prie dvaro ar poeto apdainuotos Bezdonių girios, bet prie kuklaus medinio Bezdonių geležinkelio stoties pastato, kurio vieta ir tūris mažai pakito iki šių dienų. Tai sietina su Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija, kurios tiesimas Rusijos caro įsaku buvo paskelbtas valstybinės reikšmės darbu. Kadangi bet kokiai statybai ir net remontui (paminklų, bažnyčių, namų) buvo reikalingas valdžios leidimas, grafas E. Tiškevičius kreipdamasis su prašymu į generalgubernatorių ir tikėdamasis jo palankumo jau pirmame sakinyje pamini šį imperijos pasididžiavimą – ką tik nutiestą geležinkelį: „Varšuvos–Peterburgo geležinkelio linija pirmoje nuo Vilniaus stotelėje bėga per Bezdonių miškus, kuriuos dar XVII a. savo lotyniškomis eilėmis įamžino garsusis tų laikų poetas Motiejus Sarbievijus…“[3].

Štai toks paminklas[4] turėjo iškilti baroko dainiui visuomenės, tiksliau sakant, Archeologijos komisijos narių, lėšomis pačios žemiausios, ketvirtos klasės Bezdonių geležinkelio stotyje (palyginimui: Vilniaus geležinkelio stotis buvo pirmos klasės, o Virbalio – aukščiausios, nes ji pasienyje, tarptautinė).
Toliau skaityti „Baroko poetas ir Bezdonių geležinkelio stotis”