2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Tačiau dar daug gausaus rašytinio palikimo nepaskelbta. Z. Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, buvo įvairių organizacijų narys, daug dėmesio skyrė labdarai, priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai. Visą gyvenimą išlaikė neblėstantį susidomėjimą Lietuvos meno ir kultūros istorija. Atminties institucijose saugoma keletas tomų Z. Toliušio atsiminimų, istorinių apybraižų, memuarų apie savo amžininkus – politikus, advokatus, rašytojus bei dailininkus. Kviečiami susipažinti su nedidele ištrauka, kurioje autorius gyvai pasakoja apie tapytoją, mozaikų kūrėją Nikodemą Silvanavičių.
Pasak menotyrininkės D. Tarandaitės, kur kas geriau negu dailininko asmenybė Lietuvoje žinomi N. Silvanavičiaus kūriniai. Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu pasirinkęs mozaiką, N. Silvanavičius neatsisakė ir jaunystėje pamėgtos tapybos. Dalininko darbus galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje – į Lietuvos dailės muziejų pateko gana didelė jo kūrinių kolekcija[1]. Sakralinės dailės paveikslų yra Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, Jiezno, Punios ir kt. bažnyčiose.
„Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą iš dailininko Pautieniaus[2] aš buvau girdėjęs, kad Prienuose gyvenąs koks tai miestelėnas-daržininkas, turįs įdomių paveikslų. Pautienius nurodė man ir vietą, kurioje tasai miestelėnas gyvenąs Prienuose. Aš norėjau aplankyti tą daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus, bet vis nepasitaikydavo geros progos nuvykti ilgesniam laikui į Prienus.
1942 metais vasarą aš gydžiausi Birštone. Kiek sustiprėjęs aš nusistačiau nuvykti į garsius šventos Onos atlaidus Prienuose ir tuo pačiu žygiu surasti Pautieniaus nurodytą man daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus. Kad būtų smagiau eiti, aš pasikviečiau kompanijon vieną Birštono vasarotoją, su kuriuo saulėtą vasaros rytą ir nužygiavome žavingu Nemuno kilpos slėniu į Prienus.
Prienų tiltas 1941 metų karo pradžioj buvo susprogdintas ir per Nemuną teko keltis keltu. Pagal mano turimas informacijas mes netrukus suradome netoli tilto sodybą su baltu mūriniu namu, kurios savininku pasirodė esąs tūlas Silvanavičius. Aš pasakiau Silvanavičiui, kad mes esame girdėję apie jo turimus paveikslus ir prašiau leisti apžiūrėto juos. Sužinojęs, kas tokie mes esame, Silvanavičius pakvietė mus į vidų. Silvanavičius buvo virš 70 metų žemo ūgio žmogelis, susenęs ir neprigirdįs. Jis ir jo šeima valdė ir tvarkė didelius savo sodybos daržus ir sodą, ir iš to gyveno.
Kambario, kurin mes buvome pakviesti, sienose buvo iškabinti keli aliejiniais dažais tepti paveikslai. Tai buvo daugumoje įvairūs portretai. Tuojau krito į akis, kad paveikslai buvo piešti įgudusio dailininko. Ypatingai traukė dėmesį vieno jauno žmogaus su kailių kepure atvaizdas. Kitas paveikslas vaizdavo jauną kaimo mergaitę, kaip mums šeimininkas paaiškino, Jezno[3] apylinkės lietuvaitę. Apžiūrėjęs paveikslus, aš paklausiau, kas yra jų autorius. Silvanavičius atsakė, kad visi paveikslai esą piešti jo mirusio tėvo.
Toliau skaityti „Prienų daržininkas ir jo tėvas dailininkas Silvanavičius. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”