Parengė Arida Riaubienė
Ievos Simonaitytės vardas dažniausiai siejamas su ją išgarsinusiais romanais – „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“(1956), apysaka „Pikčiurnienė“ (1953). Vis dėlto įvairios apimties prozos kūriniai nebuvo vieninteliai jos rengti tekstai.
Reikia pastebėti, kad Simonaitytė jaunystėje aktyviai bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje leistuose periodiniuose leidiniuose – „Rytojuje“ (1920–1922), „Prūsų lietuvių balse“ (1920–1923), „Lietuvos keleivyje“ (1924–1939), „Mažosios Lietuvos jaunime“ (1930 III 15–XII 5). Nedidelės apimties straipsneliuose autorė rašė apie tai, kad prasminga savo jėgas atiduoti lietuvybės puoselėjimui, kovai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, šio krašto kultūrinio savarankiškumo stiprinimui. Įdomu tai, kad būsimoji rašytoja bendradarbiavo ne tik Klaipėdos krašte leistuose periodiniuose leidiniuose, bet ir išeivių spaudoje. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino ją bendradarbiauti JAV leistuose laikraščiuose. 1920 m. vasario 15 d. JAV lietuvių katalikiškos krypties jaunimo laikraštyje „Vytis“[1] buvo išspausdintas Simonaitytės straipsnelis, pavadintas „Prūsų lietuvaitės laiškas“[2]. Ėvės Simonaitikės pavarde pasirašytame laiške autorė dėkoja už atsiųstus naujus jaunimo laikraščio „Vytis“ numerius, rašo, kad pamėgusi skaityti šį laikraštį, nes jame randa „[…] daug apie jaunimą, kuris didei rūpinasi už gerovę savo Tėvynės“. Laiške „Vyties“ redakcijai Simonaitytė rašo, kad ir tėvynėje „[…] jaunimas renkasi į krūveles ir nori stoti už numylėtą Tėvynę Lietuvą“.
Pateikiame keletą laiško ištraukų[3]:
„Kaip destis ten Amerikoje: ar yra ten visi lietuviai subudę, ar kruta visi už savo Tėvynės gerovę? Bet ten, anapus tų didžiųjų vandenų, negalima visiems subusti. Nesą, jie nejunta, kaip mūsų Tėvynė kenčia. Ne, to jie negali jausti. Tik tas tegali tai, kursai Tėvynėje gyvena ir draug kenčia visas bėdas ir kančias. Ak, kada-kada užtekės laisvės saulelė! Kaip ilgai dar kęsim po verguve mūsų spaudikų. Dar turime lenktis po vokiečiais, dar savo sprandus dėti po jų kojomis. Nors tai ir labai kartu. Ir niekada nejutome tą jungą tokį sunkų esantį, kaip dabar šiame laike.“
Toliau skaityti „Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje”