Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
P.S. Vėliau paskelbtas melodijos konkursas. Komisija, kuriai pirmininkavo kunigas, chorvedys, vargonininkas Vladas Budreckas, nusprendė, kad premijos verčiausias Tėvynės birželio slapyvardžiu pasirašytas darbas. Už šio slapyvardžio slėpėsi Bronius Budriūnas. 1974 m. Brukline išėjo leidinys „Paskutinis birželis“ su natomis. Keli egzemplioriai saugomi pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje. Vieną iš jų padovanojo Lozoraičių šeima.
Parengė Deimantė Žukauskienė
Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2004) gimė ir augo Kaune, ten ir debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis Lietuvos intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, emigravo į Kanadą. Monrealyje B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metugės“. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė[1]. Literatūrologės Birutė Ciplijauskaitės žodžiais: „Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos.“ [2] 1998 m. rašytoja grįžo į Lietuvą. Autorės kūryba apdovanota ne viena literatūrine premija išeivijoje, išversta į įvairias kalbas. B. Pūkelevičiūtė interviu literatūros kritikui Ričardui Pakalniškiui yra sakiusi: „Talentas yra duotybė; jo padidinti neįmanoma. Tačiau tik darbas padeda atsiskleisti duotybės pilnatvei ir ištesėti sau duotus pažadus: apiplaukti visą savo pasaulį, aplankyti visas savo valdas, apsėti visą savo žemę.“ [3]
Epaveldas.lt galima rasti įskaitytų rašytojos eilėraščių, nuotraukų, romaną „Aštuoni lapai“ bei poezijos rinktinę „Metūgės“.
Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai ir mato žemę pirmą kartą.
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metų rugpjūčio 12 dieną Kaune. 1941 m. baigė gimnaziją, vėliau debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. išvyko į Vokietiją, o 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Kanadoje Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąjį poezijos rinkinį „Metūgės“ (1952). Šis poezijos rinkinys autorę įtvirtino kaip vieną originaliausių išeivijos autorių. Šis rinkinys buvo nepalankiai įvertintas išeivijos, juos trikdė pernelyg atvira dvasios retorika, erotiškumas, individo saviraiškos ir krikščioniškųjų dogmų supriešinimas. Tai paskatino rašytoją pasukti į prozą. Tik 1990 m. pasirodė antroji jos poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1965 m. poetė persikėlė gyventi į JAV ir įsitvirtino kaip romanų rašytoja („Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982)), tačiau teatrinės veiklos taip pat nenutraukė. 1957 m. režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, o 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą „Aukso žąsis“ (1965). 1990 m. pasirodo antroji poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1998-aisiaais sugrįžo į Lietuvą ir iki mirties čia gyveno. B. Pūkelevičiūtės prozai būdingas ornamentuotas pasakojimas, autobiografiškumas. Realybės vaizdavimą autorė praplečia simbolinėmis personažų figūromis, pasitelkdama kanoninius įvaizdžius, citatas iš įvairių šaltinių.
