2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Tačiau dar daug gausaus rašytinio palikimo nepaskelbta. Z. Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, buvo įvairių organizacijų narys, daug dėmesio skyrė labdarai, priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai. Visą gyvenimą išlaikė neblėstantį susidomėjimą Lietuvos meno ir kultūros istorija. Atminties institucijose saugoma keletas tomų Z. Toliušio atsiminimų, istorinių apybraižų, memuarų apie savo amžininkus – politikus, advokatus, rašytojus bei dailininkus. Kviečiami susipažinti su nedidele ištrauka, kurioje autorius gyvai pasakoja apie tapytoją, mozaikų kūrėją Nikodemą Silvanavičių.
Pasak menotyrininkės D. Tarandaitės, kur kas geriau negu dailininko asmenybė Lietuvoje žinomi N. Silvanavičiaus kūriniai. Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu pasirinkęs mozaiką, N. Silvanavičius neatsisakė ir jaunystėje pamėgtos tapybos. Dalininko darbus galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje – į Lietuvos dailės muziejų pateko gana didelė jo kūrinių kolekcija[1]. Sakralinės dailės paveikslų yra Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, Jiezno, Punios ir kt. bažnyčiose.
„Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą iš dailininko Pautieniaus[2] aš buvau girdėjęs, kad Prienuose gyvenąs koks tai miestelėnas-daržininkas, turįs įdomių paveikslų. Pautienius nurodė man ir vietą, kurioje tasai miestelėnas gyvenąs Prienuose. Aš norėjau aplankyti tą daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus, bet vis nepasitaikydavo geros progos nuvykti ilgesniam laikui į Prienus.
1942 metais vasarą aš gydžiausi Birštone. Kiek sustiprėjęs aš nusistačiau nuvykti į garsius šventos Onos atlaidus Prienuose ir tuo pačiu žygiu surasti Pautieniaus nurodytą man daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus. Kad būtų smagiau eiti, aš pasikviečiau kompanijon vieną Birštono vasarotoją, su kuriuo saulėtą vasaros rytą ir nužygiavome žavingu Nemuno kilpos slėniu į Prienus.
Prienų tiltas 1941 metų karo pradžioj buvo susprogdintas ir per Nemuną teko keltis keltu. Pagal mano turimas informacijas mes netrukus suradome netoli tilto sodybą su baltu mūriniu namu, kurios savininku pasirodė esąs tūlas Silvanavičius. Aš pasakiau Silvanavičiui, kad mes esame girdėję apie jo turimus paveikslus ir prašiau leisti apžiūrėto juos. Sužinojęs, kas tokie mes esame, Silvanavičius pakvietė mus į vidų. Silvanavičius buvo virš 70 metų žemo ūgio žmogelis, susenęs ir neprigirdįs. Jis ir jo šeima valdė ir tvarkė didelius savo sodybos daržus ir sodą, ir iš to gyveno.
Kambario, kurin mes buvome pakviesti, sienose buvo iškabinti keli aliejiniais dažais tepti paveikslai. Tai buvo daugumoje įvairūs portretai. Tuojau krito į akis, kad paveikslai buvo piešti įgudusio dailininko. Ypatingai traukė dėmesį vieno jauno žmogaus su kailių kepure atvaizdas. Kitas paveikslas vaizdavo jauną kaimo mergaitę, kaip mums šeimininkas paaiškino, Jezno[3] apylinkės lietuvaitę. Apžiūrėjęs paveikslus, aš paklausiau, kas yra jų autorius. Silvanavičius atsakė, kad visi paveikslai esą piešti jo mirusio tėvo.
Į mūsų vienas po kito pasipylusius klausimus senukas papasakojo, kad jo tėvas Nikodemas Silvanavičius buvo baigęs XIX amžiaus vidury Peterburgo Meno Akademiją ir beveik visą savo amžių išgyvenęs Peterburge, tarnaudamas vadinamame Mozaikos skyriuje prie Meno Akademijos ir dirbdamas mozaikos meno srityje. Dailininko Silvanavičiaus žmonos sesuo[4] buvo ištekėjusi už Jezno dvaro savininko Kvintos[5]. Tam Kvintai seniau priklausęs ir Birštono miestelis. Vėliau Kvinta iškeitė Birštoną į Šlapaberžės dvarą, Kėdainių apskr., kuris priklausė Mileriui, bet pasiliko sau Jezną. Per ištisus dešimtmečius dailininkas Silvanavičius su šeima atvykdavęs kiekvieną vasarą iš Peterburgo į Jezną ir Birštoną vasaroti pas savo žmonos seserį ir svainį Kvintą. Tos vietos jam taip patikusios, kad jisai įsigijęs Prienuose sklypą ir namus, kuriuos po jo mirties paveldėjęs dabartinis tos sodybos valdytojas. Vasarodamas Jezne ir Birštone, Silvanavičius piešdavęs daug paveikslų. Jis mėgdavęs piešti lietuviškus tipus. Iš tų paveikslų pas sūnų užsilikęs Jezno lietuvaitės atvaizdas dviejuose variantuose: vienas šventadienio rūbuose su karoliais, kitas kasdieniniuose rūbuose. Atkreipęs mano dėmesį jauno žmogaus su kailių kepure atvaizdas, pasirodo, buvęs išstatytas įvairiose parodose, jų tarpe ir Amerikoje, berods Filadelfijoje, ir turėjęs didelį pasisekimą, bent taip mums sakė senis Silvanavičius. Kiti kabėjusieji daržininko bute atvaizdai buvę dailininko Silvanavičiaus ir jo šeimos narių portretai.
Seno daržininko pasakojimas užintrigavo mane. Buvo įdomu patirti daugiau žinių apie dailininką Silvanavičių, jo darbus ir jų meninę vertę.
Iš tolimesnio pasikalbėjimo paaiškėjo, kad Silvanavičius piešdavęs daug bažnytinių paveikslų ir kad apylinkės bažnyčios turinčios daug jo teptukų darbų.
Toliau senukas su pasididžiavimu pranešė mums, kad jo tėvas esąs nupiešęs stacijas Vilniaus Katedrai. Tai buvę 1905–1906 metais, kuomet dailininkas Silvanavičius, jau išėjęs pensijon, apleido Peterburgą ir pastoviai apsigyveno Prienuose. Užsakymą nupiešti stacijas Vilniaus Katedrai Silvanavičius buvo gavęs iš kunigo Franckevičiaus, kuris buvo jo žmonos tikras brolis.
Stacijas Vilniaus Katedrai Silvanavičius piešęs Prienuose apie porą metų. Jos buvo iškabintos Vilniaus Katedroje, dalyvaujant jų autoriui, berods 1906 metais[6]. Silvanavičius nupiešęs tas stacijas, kaipo auką, nes jo gauti iš Vilniaus kapitulos 500 rublių, pasak sūnaus žodžius, buvę išleisti vien tik dažams ir drobei įgyti. Silvanavičius gaudavęs iš valdžios gerą pensiją (150 rublių mėnesiui: prieš Pirmąjį pasaulinį karą tai buvo dideli pinigai), gyvenęs pasiturinčiai ir todėl galėjęs padaryti tokią auką.
Viskas, ką mes išgirdome, buvo labai įdomu. Senukas su vis didėjančiu užsidegimu ir pasididžiavimu pasakojo mums apie savo tėvą ir jo darbus. Kadangi mums buvo laikas eiti į atlaidus, o man norėjosi gauti tikslesnių žinių apie Vilniaus Katedros stacijų tapytoją, tai aš prašiau Silvanavičių surašyti man jo tėvo biografiją ir prisiųsti Kaunan. Silvanavičius mielai prižadėjo man tatai padaryti. Po to mes atsisveikinome su senuku ir nuvykome į bažnyčią.
[…]
Prienų daržininkas Silvanavičius išpildė mano prašymą: 1942 metų rudenį jis drauge su savo sūnum asmeniškai aplankė mane Kaune ir įteikė man jo parašytą tėvo biografiją ir fotografinę nuotrauką.
Atsižvelgiant į dailininko Silvanavičiaus darbus Lietuvoje, paduodu čionai iš tos biografijos kai kuriuos duomenis, išskyrus tai, kas anksčiau jau buvo paminėta.
Dailininkas Nikodemas Silvanavičius gimė 1834 metais Cincevičių kaime, Vileikos apskr.[7], nepertoliausiai nuo Vilniaus, mažažemio ūkininko šeimoje. Jisai mokėsi Molodečnos[8] mokykloje. Čia pasireiškė jo gabumai piešimo srityje. Į jį atkreipė dėmesį Molodečnos dvaro savininkė, kurios vaikams jaunasis Silvanavičius davinėjo pamokas; su tos dvarininkės pagalba Silvanavičius 1855 metais išvyko Peterburgan, kur įstojo į Meno Akademiją. Tą Akademiją Silvanavičius 1863 metais baigė III eilės artisto-tapytojo laipsniu. Po to jaunas tapytojas kurį laiką gyveno gimtojoj Vileikoj, piešdamas čionai paveikslus bažnyčioms ir darydamas pagal užsakymus dvarininkų portretus. 1866 metais Silvanavičius gauna vietą Peterburge Mozaikos skyriuje prie Meno Akademijos. Toj valstybinėj meno įstaigoje jisai dirbo visą savo amžių ligi 1902 metų, kuriais metais išėjo pensijon. Silvanavičius tampa dideliu mozaikos meno specialistu. Tuo laiku Peterburge buvo statomas milžiniškas Isaakijaus Dalmatiečio soboras. Statomam Soborui išpuošti buvo daromi dideli mozaikiniai paveikslai. Tie darbai buvo pavesti atlikti mozaikos skyriui ir buvo daromi keliolikos metų bėgyje.
Sūnaus tvirtinimu Silvanavičius padaręs Peterburgo Isakijaus Soborui šiuos svarbiausius darbus. Paskutinės vakarienės paveikslui, pagal garsųjį Leonardo da Vinci originalą, Silvanavičius padaręs svarbiausias Kristaus ir švento Jono figūras. Tasai paveikslas randasi Isakijaus bažnyčioje virš vadinamųjų „caro vartų“. Tas dvi figūras Silvanavičius dirbęs virš trijų metų. Kitam mozaikos paveikslui „Judos pabučiavimas“, kuris buvo dvigubo natūralaus dydžio, Silvanavičius septynių metų laikotarpy dirbęs Kristaus ir Judošiaus figūras. Tasai paveikslas, pabaigus jį, buvęs išstatytas parodose Berlyne, Kopenhagoje ir Paryžiuje ir susilaukė visur aukštos visuomenės ir kritikos įvertinimo. Už tą paveikslą Silvanavičius septyniasdešimtųjų metų pabaigoje gavęs aukščiausiąjį akademiko laipsnį. Toliau Silvanavičius padaręs tam pačiam Isakijaus soborui evangelisto Mato galvą dviejų metrų dydžio figūrai.
Statomam Peterburge soborui ant Kotrynos kanalo kranto, toje vietoje, kur revoliucionieriai 1881 metais nužudė carą Aleksandrą II, Silvanavičius padarė Kristaus prisikėlimo ir šv. Jono mozaikinius paveikslus.
Apie Silvanavičiaus darbus esą buvę rašyta Peterburge lenkų laikrašty „Kraj“[9], bet man to patikrinti nepavyko.
Užsiimdamas mozaikos darbais Silvanavičius nepamiršta ir tapybos. Be kitko jis nupiešė žydą iš Jezno ir kalinio tipą, už kuriuos gavo pažymėjimus. Viešėdamas Jezne Silvanavičius 1870-tuose metuose nupiešė didžiajam Jezno bažnyčios altoriui milžinišką šv. Mykolo paveikslą, o šoniniams tos bažnyčios altoriams – Dievo Motinos Dangun Žengimo (pagal Murillo) ir šv. Antano paveikslus. 1880-tuose metuose Silvanavičius nupiešęs Nemaniūnų[10] bažnyčiai šventųjų Petro ir Povilo paveikslą didžiajam altoriui ir šv. Magdalenos – šoniniam altoriui. Pūnios bažnyčios didžiajam altoriui nupiešęs šv. Pranciškaus paveikslą nuosavos kompozicijos. Naujai pastatytai Birštono bažnyčiai Silvanavičius nupiešęs šv. Tado paveikslą. Prienų bažnyčioje jis atnaujinęs Dievo Motinos paveikslą didžiajame altoriuje, kuris prieš tai buvęs visai pajuodavęs. Visus tuos darbus, išskyrus darbą Jezno bažnyčioje, Silvanavičius atlikęs, kaipo auką, neimdamas jokio atlyginimo. Tenka apgailestauti, kad Silvanavičius nepaliko Lietuvoje savo mozaikos darbų.
Silvanavičius davęs mokslą vaikams: vienas jų tapo dailininku[11], tačiau mirė ankstybam amžiuje, kitą išleido į gydytojus[12], trečią į chemikus[13]; ketvirtam[14], kuris jokio specialaus mokslo negavo, tėvas paliko namus Prienuose. Iš šio pastarojo ir gautos visos žinios apie dailininką Silvanavičių.
Pirmam pasauliniam karui prasidėjus dailininkas Silvanavičius išvykęs iš Prienų Peterburgan. Karui pasibaigus jis grįžęs Vileikon pas savo gimines, kur 1919 metais pasimiręs, eidamas 86 metus.
Rankraštis saugomas nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje: LNB, f. 66, b. 43; Lietuvos valstybiname centriniame archyve: LCVA, f. 1655, ap. 3, b. 195; mašinraštis Literatūros ir tautosakos institute: LLTI, f. 11, b. 241.
[1] Tarandaitė, D. Dailininkas Nikodemas Silvanavičius. Lietuvos dailės muziejaus metraštis. 2005, nr. 7, p. 172–187.
[2] Juozas Pautienius (1900–1978) – tapytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, kultūros veikėjas. 1925 m. baigė Meno mokyklą Kaune. Kurį laiką nekūrė, mokytojavo provincijos gimnazijoje, rinko tautodailę. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. 1952 m. surengė savo kūrinių pristatymą, vienas pirmųjų vežiojo parodas po Ameriką. Kartu su keliais dailininkais įsteigė M. K. Čiurlionio galeriją Jaunimo namuose Čikagoje, kurioje daugelį metų eksponavo savo ir kolegų darbus. Nutapė daugiau nei 700 paveikslų.
[3] T. y. Jiezno.
[4] Vincenta Pranckevičiūtė.
[5] Turima galvoje Ignotas Kvinta (1830–1889) – Jiezno dvarininkas, caro administracijos Vidaus reikalų ministerijos rūmų patarėjas, Birštono kurorto savininkas.
[6] 14 Kristaus kančios kelio stočių buvo nutapyta 1909 m.
[7] Buvęs administracinis-teritorinis vienetas šiaurės vakarinėje Rusijos imperijoje (1793–1915 m.). Centras – Vileika, dabar esanti Baltarusijos pietvakarinėje dalyje.
[8] T. y. Maladečinos.
[9] Veikiausiai turima galvoje: A. R. Z., Kraj, 1899, nr.39, p.16-17. Trumpame straipsnyje rašoma apie 1899 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, J. Montvilos mokykloje vykusią dailės parodą, kurioje greta kitų autorių dalyvavo N. Silvanavičius.
[10] Dabartinis kaimo pavadinimas – Nemajūnai (Kauno apskr., Birštono savivaldybė).
[11] Steponas Silvanavičius ( g. 1866).
[12] Kazimieras Silvanavičius (g. 1872).
[13] Stanislovas Silvanavičius (g. 1876).
[14] Juozapas Silvanavičius (g. 1869).