Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis


Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyr. redaktore?

Dalia Staponkutė: Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali ir, šitaip diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos. Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones, atsakingus už žurnalo leidimą, ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.

I.S.: Kokios būklės radote žurnalą?

D.S.:  Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi „ryškesnių“, ryškiau besiskiriančių savo koncepcija ir turiniu. Tik vėliau supratau, kaip nelengva „kurti“ įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį labiau menišku ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės. 

I.S. Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?

D.S.: Žodžio „formuluoti“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!)) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, o praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja. Iš esmės, mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis. Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip „sniego burbulą“? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis. Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta irgi – turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.

Toliau skaityti „Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis“

Apie kūrybingus būdus būti lietuviu išeivijoje

Šiemet JAV Lietuvių Bendruomenės  vykdoma programa jaunimui „Lietuvių išeivijos stažuotė“ (LISS) mini dešimtmetį. Sukakties proga Dalia Cidzikaitė pakalbino praėjusiais metais stažuotę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje atlikusią Amerikos lietuvę, ispanų kalbos ir literatūros studentę Gabrielę Gedo.

Paklausta apie netikėtus atradimus, Gabrielė prisimena: „Buvo malonu matyti, kad bibliotekoje yra mano senelio (politologo Thomo Remeikio, –  aut.) knygų ir kad jo idėjos turi savo vietą Lietuvos intelektualiniame pasaulyje. Netikėtai suradau vieną iš jo redaguotų knygų, išverstą į ispanų kalbą. Tai buvo maloni staigmena.“

Anot merginos, universitete puoselėti lietuviškumą sunku, nors kartais jis išnyrąs visai netikėtai: „Kartą skaičiau straipsnį apie pasakas, jame buvo paminėtos ir lietuviškos pasakos. Kai palyginti lengvai išmokau vokiečių kalbos linksnius, supratau, kad taip nutiko dėl to, kad moku lietuvių kalbą. Antra vertus, manau, galima ugdyti lietuviškumą Amerikoje. Esu dalyvavusi šokių grupėse ir skautuose, kartais dalyvauju Lietuvos ambasados JAV renginiuose. Manau, kad lietuviai draugai, bendravimas su jais, jų vestuvių šventimas ir pan. toliau stiprina tą ryšį. <…> Labai verta keliauti į Lietuvą ir taip palaikyti ryšį, tačiau taip pat manau, kad jei nėra įmanoma važiuoti į Lietuvą, yra daug kūrybingų būdų būti lietuviu išeivijoje.“

Visą interviu rasite naujausiame žurnalo „Pasaulio lietuvis“ numeryje (2018 gegužė 5/567).

 

Gavelis ir Kunčinas prakalbo angliškai

Dalia Cidzikaitė. pasauliolietuvis.lt


Sovietmečio pabaigoje ir iškart po to sukurta lietuvių literatūra besidomintis anglakalbis skaitytojas nudžiugs, sužinojęs, jog Čikagoje įsikūrusi leidykla „Pica Pica Press“ neseniai išleido net dviejų tuo laikotarpiu parašytų romanų: Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989) ir Jurgio Kunčino Tūla (1993), vertimus į anglų kalbą. Abiejų vertimų autorė – JAV lietuvė E. Novickas.

Literatūrologai sutaria, jog abu romanai, perleisti net penkis kartus, yra svarbūs reiškiniai ne tik lietuvių literatūros, bet ir kultūros istorijoje. Jūratės Čerškutės nuomone, Gavelio knyga, išėjusi ribiniu Lietuvos istorijoje laikotarpiu, žymi labai svarbų lietuvių literatūros lūžį, o, mėginant suvokti nepriklausomybės laikais parašytos lietuvių literatūros pradžią, ji yra atskaitos taškas. Pasak Vytauto Rubavičiaus, su šiuo romanu į lietuvių literatūrą ateina miestas ir kūnas. Jam antrina Jūratė Sprindytė, šį Gavelio kūrinį matanti kaip iškaiminimo lūžį. Aleksandras Krasnovas pastebi, jog Vilniaus pokeris „iš to laiko literatūros išsiskyrė nepaprastai aštriu, plačiu ir konceptualiu požiūriu į sovietinį laikotarpį, kaip į ištisą ideologinę sistemą“. Be to, priduria jis, „šis kūrinys pranoko ano laiko kūrinius konceptualiu pasaulio suvokimu, matymu.“ Toliau skaityti „Gavelis ir Kunčinas prakalbo angliškai“

Spaudoje: Lituanikos skyriaus darbuotojų publikacijos žurnale „Pasaulio lietuvis“

zoomed_v10Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamame žurnale „Pasaulio lietuvis“ nuolat pasirodo lietuvių diasporos spaudą saugančio Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus publikacijų. Šių metų spalio mėnesio numeriui Lituanikos skyriaus darbuotojai parengė net du straipsnius.

Vyr. bibliografė Valdonė Budreckaitė pristato Istorinės Prezidentūros Kaune parengtą parodą „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“, kurioje atspindimas A. Smetonos gyvenimo tarpsnis nuo pasitraukimo iš Lietuvos, 1940 m., iki žūties JAV, 1944 m. Rengdama A. Smetonos 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines žyminčią parodą, Istorinė Prezidentūra bendradarbiavo su Lituanikos skyriumi: politiko gyvenimas egzilyje gausiai nušviečiamas to meto pasaulio lietuvių periodikoje.

Straipsnyje „Rašytoja A. Povilaitytė-Mahari, pamilusi poetą kiauliaganį“ vyr. bibliografas Jonas Rimka aprašo Armėnijoje gyvenančios lietuvės gyvenimo istoriją: 1944 m. studentė Antanina Povilaitytė buvo suimta ir ištremta į Sibirą, ten pamilo Armėnų rašytoją Gurgeną Mahari. Šiemet Lituanikos skyriaus fondą papildė autobiografinės A. Povilaitytės-Mahari knygos „My Odyssey“ („Mano odisėja“) ir „The Three Birches“ („Trys beržai“).

Stasys Barzdukas: „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko

Stasys Barzdukas (1906 m. balandžio 23 d. – 1981 m. rugsėjo 13 d.) – pedagogas, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, lituanistas. 1929 m. baigė Lietuvos universitetą ir kurį laiką mokytojavo Lietuvoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945-1949 m. dėstė lietuvių gimnazijoje Eichštete. 1949 m. persikėlė į JAV ir ten mokytojavo Klivlando lituanistinėje mokykloje. 1955-1961 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės centro valdybos, o 1961-1964 m. – tarybos pirmininkas. 1963 m. įsteigė žurnalą „Pasaulio lietuvis“ ir jį redagavo iki 1975 m. 1963-1969 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vykdomasis vicepirmininkas, 1969-1973 m. – pirmininkas, o nuo 1973 m. – garbės pirmininkas. S. Barzdukas buvo aktyvus Ateitininkų federacijos narys, vėliau – pirmininkas, taip pat Lietuvių kalbos draugijos veikėjas.

<…> „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko, nes subūrė pasaulyje pasklidusius lietuvius į vieną lietuvišką šeimą, kuriai rūpėjo lietuvybės išlaikymas ir Lietuvos laisvinimo darbas. (Pasaulio lietuvis, 1981, Nr. 6, p. 52)

„Pasaulio lietuvį“ galite skaityti Epavelde. Kviečiame! 

Sulaukėme laiškų …

atsiliepimaiŠį rudenį Lituanikos skyrius parengė dvi virtualias parodas, skirtas Pasaulio lietuvio ir Lietuvių enciklopedijos sukaktims. Jubiliejaus proga sveikinome visus Pasaulio lietuvio redaktorius, bendradarbius, skaitytojus, ir kvietėme aplankyti parodą, skirtą leidinio 50-mečio sukakčiai. Gerų žodžių sulaukėme iš Venesuelos ir Brazilijos lietuvių bendruomenių pirmininkų. JAV lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkė džiaugiasi naujiena: „Ačiū, persiunčiau visoms JAV LB apylinkėms – įdomi informacija“.

Taip pat kvietėme artimiau susipažinti su „Lietuvių enciklopedijos“ rengimo istorija, leidėjo Juozo Kapočiaus asmenybe ir veikla, kurią iliustruoja garso ir vaizdo įrašai, archyviniai dokumentai ir fotografijos parodoje „Lietuvių enciklopedijai – 60“. Paroda sulaukė daug gražių atsiliepimų. Dr. Kristina Ūsaitė: „Dėkoju už galimybę iš arčiau susipažinti su mūsų išeivijos lobynais“. Amerikos lietuvių kultūros archyvo direktorė Mirga Girnius: „Skamba labai įdomiai. Sveikinu.“

Žinoma, mums svarbios ir leidėjų artimiausių žmonių nuomonės. Arūnas Pabedinskas, J.Kapočiaus vaikaitis: „Aš ir šeima esame labai dėkingi, kad senelio pastangos nėra užmirštos“.

Nuorodas į parodą socialiniame tinkle facebook mielai dalijosi JAV lietuvių bendruomenė, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Globalus tinklas Lietuvai – Global Lithuania Network, Pasaulio lietuvis, Lietuvių kultūros atašė Londone.

Džiaugiamės, kad aplankėte šias parodas ir prisidedate prie išeivijos paveldo sklaidos!