Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis


Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyr. redaktore?

Dalia Staponkutė: Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali ir, šitaip diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos. Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones, atsakingus už žurnalo leidimą, ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.

I.S.: Kokios būklės radote žurnalą?

D.S.:  Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi „ryškesnių“, ryškiau besiskiriančių savo koncepcija ir turiniu. Tik vėliau supratau, kaip nelengva „kurti“ įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį labiau menišku ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės. 

I.S. Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?

D.S.: Žodžio „formuluoti“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!)) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, o praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja. Iš esmės, mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis. Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip „sniego burbulą“? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis. Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta irgi – turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.

Toliau skaityti „Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis“

Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Rašytojos ir vertėjos Dalios Staponkutės gyvenimas niekada nesisuko geografiškai nuoseklia trajektorija: baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburge, anglų literatūros ir komparatyvistikos srities žinių sėmėsi jungtinėje Kipro ir Voriko (Warwick) universitetų doktorantūroje. Daugiau nei du dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja savęs į rėmus nespraudžia ir nesistengia tapatintis su konkrečia – Lietuvoje kuriančių ar diasporos – rašytojų kategorija, viena literatūros srove. Nors rašytoja vertina skaitytojų pripažinimą, atvirauja, kad niekada jam nepataikauja. Trijų knygų autorė, sulaukusi aukščiausio skaitytojų įvertinimo už esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, rašo naują romaną, kurio rengimo užkulisius atskleidžia interviu. Su D. Staponkute taip pat kalbamės apie jos patirtis Lietuvoje ir Kipre, aplinkos įtaką kūrybai ir daugelį kitų temų.

– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Šis klasifikavimas – „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ – nelabai dėkingas. Aš asmeniškai jaučiuosi jame kaip svečias. Taip, akademiniais, sociologiniais ar statistiniais, tikslais lengviau tirti literatūrą, kai egzistuoja kūrėjų grupių ypatumai, visokie „klasteriai“ ir panašiai, tačiau man atrodo, visi yra lietuvių rašytojai, jei rašo lietuviškai. Svarbiausia, bet koks klasifikavimas rašytoją gali riboti, todėl ribos šiuo atveju turėtų būti „nematomos“ ir nejaučiamos pačiam rašytojui. Patikslinsiu. Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Žinoma, ši situacija gali būti ir dėkinga, juk diasporos rašymas – žvilgsnis į Lietuvą per atstumą, o tai leidžia pastebėti daug detalių nematomų iš arti.

Kaip ten bebūtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia. Galima ginčytis. Na, pavyzdžiui, yra ir nelietuviškai rašančių diasporos rašytojų: Antanas Šileika, Daiva Markelis, Kęstutis Nakas, Birutė Putrius, Karolis G. Žukauskas ir kiti. Tačiau temiškai jie yra „lietuvių rašytojai“, nes rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Beveik visi jų yra išversti į lietuvių kalbą. Tad – taip, kartais suburti mus visus yra labai svarbu, nepaprastai įdomu, kultūrologiškai naudinga, juk kiekvieno mūsų biografija tokia turtinga, kad jas visas užrašius praturtintume literatūrą ne tik temomis, bet turbūt ir siužetais, ne tik platyn, bet ir gilyn. Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti – kitos kultūros sūkuryje. Tiesa, nemažai „lietuvių autorių“, gyvenančių Lietuvoje, kartais kuria ne Lietuvoje, o kur nors rašytojų namuose Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje ar kitur. Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į „vietinę“ ir „nevietinę“ sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati Vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. „Lentynų“ ir „žymeklių“ turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų. Manau, kad reiktų daugiau bendrų renginių, kaip jūs sakote, o šalia jų – aktyvesnio tyrėjų, kritikų ir medijų dalyvavimo. Juk vis dėlto tai ­– mūsų gimtas žodis, atrandantis savo vietą pasaulyje unikaliais būdais.

Toliau skaityti „Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte““

Metų knygos rinkimai 2015

neo_image.phpJau vienuoliktą kartą spalio viduryje pristatomi praėjusiais metais išleistų lietuvių literatūros kūrinių penketukai keturiose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos, paauglių ir vaikų. Šiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą, kaip prasmingą ir patrauklų užsiėmimą. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2014 m. rugsėjo 1 dienos iki 2015 m. rugpjūčio 31 dienos. Knygų suaugusiesiems penketukus šiemet atrinko komisija, kurią sudarė nuolat literatūros procesus analizuojantys literatūros kūrėjai ir kritikai bei tyrinėtojai. Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 m. ir jau tapo svarbiu tradiciniu Lietuvos kultūros įvykiu. Šią akciją, įtrauktą į 2006 m. Vyriausybės patvirtintą Skaitymo skatinimo programą, rengia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o nuo 2010-ųjų įsijungė Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.  Toliau skaityti „Metų knygos rinkimai 2015“

Tarp dviejų tėvynių

staponkutes-vok-knyga2015 m. Vokietijos leidykla LIT Verlag Expeditionen išleido eseistės ir vertėjos, filosofijos mokslų daktarės Dalios Staponkutės, gyvenančios tarp Kipro ir Lietuvos, knygą – „Iš dviejų renkuosi trečią“ vokiečių kalba. Tai knyga apie dvi tėvynes, apie įsišaknijimą kitoje šalyje, apie tapatybės paieškas.
Toliau skaityti „Tarp dviejų tėvynių“