Kaip Matas Šalčius mokėsi anglų kalbos

Parengė Dalia Cidzikaitė


Vartant Mato Šalčiaus angliškai parašytus rankraščius, į akis krinta graži ir turtinga autoriaus anglų kalba. Tarp daugybės jo užrašų, laiškų ir kitos rankraštinės medžiagos surastas tekstas „Kaip aš pramokau anglų kalbos?“ (su viršuje užrašytu antruoju pavadinimu „Kokis geriausias būdas pramokti anglų kalbos?“) šmaikščiai pasakoja 1915–1919 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Šalčiaus istoriją.

Jis rašo, kad pirmiausia anglų kalbos tikėjęsis išmokti iš „senų amerikonų“, tad, vos atvykęs į svečią šalį, apsigyveno lietuvių šeimoje. Tačiau Šalčius netrukęs pastebėti, jog tų „senų amerikonų“ anglų kalbos žinios apsiriboja tik kasdieniais žodžiais, tokiais kaip „strytas“, „karas“, „gudbai“ ir kt. Tad praradęs viltį kalbos išmokti iš savų, Šalčius susirado vakarinę mokyklą. Bet ir čia jo laukė nusivylimas. „Aš buvau nelabai gražaus veido ir mokytojos visai neužinteresavau savimi – ji daugiau užsiėmusi buvo su juodaakiais, juodbruvais italijonais, kaip manimi ir kalbos moksle vėžliojau, kaip sakoma, vėžlio žingsniu <…>“, – rašo lietuvis.

Mato Šalčiaus rankraščio „Kaip aš pramokau anglų kalbos“ pirmasis puslapis. Iš Mato Šalčiaus kolekcijos (F 189), saugomos LNB Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde.

Dėl tokios savo nesėkmės pasiskundęs bičiuliams, Šalčius išgirdęs iš jų pasiūlymą pamėginti nueiti į „hai-skulę“, t. y. vidurinę mokyklą. Tačiau ten jo nepriėmė, mat reikėjo parodyti pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą. Tad Šalčiui neliko nieko kito, kaip griebtis seno ir išmėginto būdo – naujos kalbos mokytis skaitant knygas, šalia pasidėjus žodyną ir gramatikos vadovėlį.

Buvo pavasaris. Taip keletą dienų prie atviro lango su knygomis prasėdėjęs, vieną dieną Šalčius nugirdo kažką apačioje šnekučiuojant. Toliau tegul pasakoja pats autorius. „Žvilgtelėjau atsargiai pro langą: žiūriu susinešusios supamąsias kėdes sėdi dvi kaimynės airės, viena sena, antra jauna. Ir senoji, kad pasakoja jaunajai, tai pasakoja, tik žodžiai birte byra – kaip užaugo Airijoje pas tėvus, kaip susimylėjo su savo vyru, kaip jis išvažiavo į Kanadą, kaip ji pasekė paskui jo, kaip jie susitiko. Aš klausiaus, tūnodamas už lango, taip įdėmiai, kad nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų.

Ant rytojaus apie tą pačią valandą vėl išgirdau kaimynes besišnekučiuojant ir išvydau vėl besėdinčias supamosiose kėdėse. Aš vėl išklausiau ausylai visą pasakojimą apie tolimuosius senosios gyvenimo nuotykius ir vėl nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų. Toliau skaityti „Kaip Matas Šalčius mokėsi anglų kalbos“

Gavelis ir Kunčinas prakalbo angliškai

Dalia Cidzikaitė. pasauliolietuvis.lt


Sovietmečio pabaigoje ir iškart po to sukurta lietuvių literatūra besidomintis anglakalbis skaitytojas nudžiugs, sužinojęs, jog Čikagoje įsikūrusi leidykla „Pica Pica Press“ neseniai išleido net dviejų tuo laikotarpiu parašytų romanų: Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989) ir Jurgio Kunčino Tūla (1993), vertimus į anglų kalbą. Abiejų vertimų autorė – JAV lietuvė E. Novickas.

Literatūrologai sutaria, jog abu romanai, perleisti net penkis kartus, yra svarbūs reiškiniai ne tik lietuvių literatūros, bet ir kultūros istorijoje. Jūratės Čerškutės nuomone, Gavelio knyga, išėjusi ribiniu Lietuvos istorijoje laikotarpiu, žymi labai svarbų lietuvių literatūros lūžį, o, mėginant suvokti nepriklausomybės laikais parašytos lietuvių literatūros pradžią, ji yra atskaitos taškas. Pasak Vytauto Rubavičiaus, su šiuo romanu į lietuvių literatūrą ateina miestas ir kūnas. Jam antrina Jūratė Sprindytė, šį Gavelio kūrinį matanti kaip iškaiminimo lūžį. Aleksandras Krasnovas pastebi, jog Vilniaus pokeris „iš to laiko literatūros išsiskyrė nepaprastai aštriu, plačiu ir konceptualiu požiūriu į sovietinį laikotarpį, kaip į ištisą ideologinę sistemą“. Be to, priduria jis, „šis kūrinys pranoko ano laiko kūrinius konceptualiu pasaulio suvokimu, matymu.“ Toliau skaityti „Gavelis ir Kunčinas prakalbo angliškai“