„Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas“, – teigia buvusi Lietuvių bendruomenės Švedijoje (LBŠ) pirmininkė, leidinio „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ atsakingoji redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. LBŠ – pirmoji Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, išgyvenusi lengvesnius ir sudėtingesnius gyvavimo etapus. 1996 m., iškilus sparčios ir efektyvios komunikacijos poreikiui, bendruomenės gyvenime įvyko esminis lūžis. Dėkojame A. Vodzinskaitei-Städje, geranoriškai pasidalijusiai prisiminimais apie LBŠ ypatumus ir informacijos sklaidos iššūkius.
LBŠ ypatumai
Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu požiūrių. LBŠ įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, po 1990-ųjų sėkmingai sujungusi bendram darbui senuosius, pokario, ir naujuosius, nepriklausomybės, emigrantus. Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio Vakarų Europoje, o ir LBŠ informacijos sklaida vystėsi ypatingai. Pagrindinis visos veiklos tikslas – puoselėti lietuvybę.
Iškilęs poreikis arba Informacija ir finansai
Paprastai LBŠ valdyba visa informacija pasidalydavo tik per metinius susirinkimus, kurie buvo šaukiami Vasario 16-osios proga. Dieną vykdavo susirinkimas, vakare – šventė. Valdybos nariams ta diena būdavo nelengva: reikėjo parengti ataskaitas, planus ir biudžetą bendruomenei, surengti iškilmingą minėjimą su nedideliu koncertu bei vaišėmis, o 1996 m. dar tekdavo atsakyti į narių keliamus labai aštrius klausimus: „Ką jūs darote bendruomenės labui“? arba „Kur jūs dedate mūsų suaukotus pinigus?“ (iki maždaug 2000 m. LBŠ gyvavo iš aukų). Gal šie du klausimai nekildavo pokariu į Švediją patekusiems ir per kelis dešimtmečius artimai susibendravusiems lietuviams, tačiau po 1990-ųjų atvykę jauni žmonės norėjo akivaizdžių rezultatų, išsamios informacijos. Informacijos trūkumas dažnai vedė į nesusipratimus. Buvo aišku, kad atsiskaityti bendruomenei vienu ar dviem sakiniais nepakanka, ir, nors pokylių metu vykdavo neformalūs pasitarimai, visiems klausimams aptarti pritrūkdavo laiko.
Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.”