Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.

Nadine Wuchenauer nuotr. / pexels.com

„Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas“, – teigia buvusi Lietuvių bendruomenės Švedijoje (LBŠ) pirmininkė, leidinio „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ atsakingoji redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. LBŠ – pirmoji Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, išgyvenusi lengvesnius ir sudėtingesnius gyvavimo etapus. 1996 m., iškilus sparčios ir efektyvios komunikacijos poreikiui, bendruomenės gyvenime įvyko esminis lūžis. Dėkojame A. Vodzinskaitei-Städje, geranoriškai pasidalijusiai prisiminimais apie LBŠ ypatumus ir informacijos sklaidos iššūkius.


LBŠ ypatumai

Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu požiūrių. LBŠ įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, po 1990-ųjų sėkmingai sujungusi bendram darbui senuosius, pokario, ir naujuosius, nepriklausomybės, emigrantus. Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio Vakarų Europoje, o ir LBŠ informacijos sklaida vystėsi ypatingai. Pagrindinis visos veiklos tikslas – puoselėti lietuvybę.

Iškilęs poreikis arba Informacija ir finansai

Paprastai LBŠ valdyba visa informacija pasidalydavo tik per metinius susirinkimus, kurie buvo šaukiami Vasario 16-osios proga. Dieną vykdavo susirinkimas, vakare – šventė. Valdybos nariams ta diena būdavo nelengva: reikėjo parengti ataskaitas, planus ir biudžetą bendruomenei, surengti iškilmingą minėjimą su nedideliu koncertu bei vaišėmis, o 1996 m. dar tekdavo atsakyti į narių keliamus labai aštrius klausimus: „Ką jūs darote bendruomenės labui“? arba „Kur jūs dedate mūsų suaukotus pinigus?“ (iki maždaug 2000 m. LBŠ gyvavo iš aukų). Gal šie du klausimai nekildavo pokariu į Švediją patekusiems ir per kelis dešimtmečius artimai susibendravusiems lietuviams, tačiau po 1990-ųjų atvykę jauni žmonės norėjo akivaizdžių rezultatų, išsamios informacijos. Informacijos trūkumas dažnai vedė į nesusipratimus. Buvo aišku, kad atsiskaityti bendruomenei vienu ar dviem sakiniais nepakanka, ir, nors pokylių metu vykdavo neformalūs pasitarimai, visiems klausimams aptarti pritrūkdavo laiko.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.“

Karalienė iš Lietuvos, kurios asmenybė keri švedus

1562 m. spalio 4 d. Vilniuje Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Senojo dukra – ištekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos, vėliau tapusio Švedijos karaliumi. Bonos Sforcos dukterį švedų istorikai vadina „Renesanso karaliene“, nes ji atvežė itališkojo Renesanso idėjas. 2018 m. išėjusi švedų kultūros istorikės Evos Mattsson biografinė knyga Furstinnan apie Kotryną Jogailaitę gausiai iliustruota, parašyta gan paprasta kalba, trumpais sakiniais, todėl paskaitoma ir teturintiems švedų kalbos pagrindus.

O Kotrynos Jogailaitės gyvenimas iš tiesų vertas plunksnos – arba kino kameros.  „Prieš 450 metų surengtos tokios vestuvės, kokios, jei tik Holivudo scenaristai būtų skaitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją, seniai būtų tapusios „Oskarais“ nominuoto kostiuminio nuotykių filmo siužetu“,[1] –  2012 metų spalį, per vestuvių sukaktį, žaismingame tekste rašė Rimvydas Valatka. Nors Kotryna, ypač amžininkų standartais, buvo labai įmetėjusi nuotaka (beveik 36-erių!), jos rankos dėl politinių sumetimų siekė ne vienas Šiaurės ir Rytų Europos valdovas. Rusijos valdovą santuoka nepaprastai įžeidė: „Nevaldomu charakteriu garsėjęs caras Joanas[2] pasijuto pažemintas, todėl pasiuntė 5 tūkst. vyrų armiją į Estiją, kur per Pernu ir Revalį į tuometę Suomijos sostinę Abą (dabar Turku) keliavo jaunavedžiai. Rusų armijai buvo duotas tik vienas trumpas įsakymas: pagrobti Kotryną ir atvežti ją į Maskvą!“[3] Pasalos keliauninkai išvengė, tačiau kelionė Šiaurėn, į Suomiją, užsitęsė kelis mėnesius, nes žiema tais metais pasitaikė ankstyva ir atšiauri. Suomijoje jaunavedžius pasitiko santuokai nepritarusio Švedijos karaliaus Eriko XIV – jaunikio brolio – rūstybė, o Maskvoje vis nerimo caras. Po keisčiausių istorijos vingių, kėlusių grėsmę Kotrynos gyvybei, 1569 m. – Liublino unijos metais – Upsaloje ji buvo karūnuota Švedijos karaliene. Beje, E. Mattsson teigia galimai radusi Kotrynos vestuvinę karūną. Toliau skaityti „Karalienė iš Lietuvos, kurios asmenybė keri švedus“

Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose: Švedija. Paskaitos įrašas

 


Balandį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pratęsė renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“, pakviesdama į paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Paskaitą perskaitė Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja prof. Sigutė Radzevičienė, knygos „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ autorė.


Prof. S. Radzevičienės paskaitos GARSO ĮRAŠAS: https://www.youtube.com/watch?v=pCbn_SF5beU

Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose: Švedija

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka tęsia renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ ir balandžio 21 d., penktadienį, 17 val. kviečia į Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos, literatūrologės prof. Sigutės Radzevičienės paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos Bendradarbystės erdvėse / HUB‘e (3 aukštas).

IGNAS ŠEINIUS (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorius, rašęs lietuvių ir švedų kalbomis. Geriausiai žinomas kaip romano „Kuprelis“ autorius. Šeinius buvo garsus žmogus ne tik dėl literatūrinės veiklos – daug metų užėmė įvairius diplomatinius postus. Šeiniaus vardas, kaip ir jo dramatiškas likimas, žymi unikalų XX amžiaus fenomeną: kūrėjo tapsmą dviejų kultūrų, lietuvių ir švedų, kontekste. Prof. Radzevičienės paskaita kviečia susipažinti su Lietuvai svarbių archyvinių šaltinių apžvalga ir pasvarstyti keliamų istorinių hipotezių klausimais.