„Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas“, – teigia buvusi Lietuvių bendruomenės Švedijoje (LBŠ) pirmininkė, leidinio „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ atsakingoji redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. LBŠ – pirmoji Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, išgyvenusi lengvesnius ir sudėtingesnius gyvavimo etapus. 1996 m., iškilus sparčios ir efektyvios komunikacijos poreikiui, bendruomenės gyvenime įvyko esminis lūžis. Dėkojame A. Vodzinskaitei-Städje, geranoriškai pasidalijusiai prisiminimais apie LBŠ ypatumus ir informacijos sklaidos iššūkius.
LBŠ ypatumai
Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu požiūrių. LBŠ įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, po 1990-ųjų sėkmingai sujungusi bendram darbui senuosius, pokario, ir naujuosius, nepriklausomybės, emigrantus. Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio Vakarų Europoje, o ir LBŠ informacijos sklaida vystėsi ypatingai. Pagrindinis visos veiklos tikslas – puoselėti lietuvybę.
Iškilęs poreikis arba Informacija ir finansai
Paprastai LBŠ valdyba visa informacija pasidalydavo tik per metinius susirinkimus, kurie buvo šaukiami Vasario 16-osios proga. Dieną vykdavo susirinkimas, vakare – šventė. Valdybos nariams ta diena būdavo nelengva: reikėjo parengti ataskaitas, planus ir biudžetą bendruomenei, surengti iškilmingą minėjimą su nedideliu koncertu bei vaišėmis, o 1996 m. dar tekdavo atsakyti į narių keliamus labai aštrius klausimus: „Ką jūs darote bendruomenės labui“? arba „Kur jūs dedate mūsų suaukotus pinigus?“ (iki maždaug 2000 m. LBŠ gyvavo iš aukų). Gal šie du klausimai nekildavo pokariu į Švediją patekusiems ir per kelis dešimtmečius artimai susibendravusiems lietuviams, tačiau po 1990-ųjų atvykę jauni žmonės norėjo akivaizdžių rezultatų, išsamios informacijos. Informacijos trūkumas dažnai vedė į nesusipratimus. Buvo aišku, kad atsiskaityti bendruomenei vienu ar dviem sakiniais nepakanka, ir, nors pokylių metu vykdavo neformalūs pasitarimai, visiems klausimams aptarti pritrūkdavo laiko.
1996-ieji – esminio lūžio LBŠ gyvenime metai
1996-ųjų LBŠ valdyba, susidedanti iš pokario imigrantų, sukvietė į metinį susirinkimą visus Švedijoje gyvenančius lietuvius (tuo metu jų buvo apie 300) siekdama visus sujungti bendram – lietuvybės išlaikymo – darbui. Iniciatoriai – LBŠ valdybos pirmininkas Klemensas Gumauskas, buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, ir Virginija Langbakk, atvykusi į Švediją po 1990-ųjų, vėliau ilgametė LBŠ vadovė. 1996 m. dar buvo surengtas ir papildomas lietuvių susitikimas per Atvelykį svetinguose pokario emigranto Alfonso Joverto namuose.
Per susitikimą valdyba su pagalbininkais aptarė LBŠ galimybes, ateities tikslus, darbo gaires ir planus. Keturios bendruomenės mamos ėmėsi kurti pirmąją lituanistinę mokyklėlę Švedijoje, vėliau pavadintą „Saulės“ mokykla, išaugusią ir tebegyvuojančią iki šiol. Akademinis jaunimas, kurio tuomet buvo dauguma, svarstė suburti Jaunimo grupę.
Veiklos grupėms iškilo greitos ir pigios informacijos sklaidos poreikis. Reikia pabrėžti, kad tuo metu ne visi namie turėjo kompiuterį, nebuvo Facebook‘o, Instagram‘o, netgi mobiliųjų telefonų kišenėse, o ir pačiame internete nebuvo tokių plačių naršymo erdvių kaip dabar. Pagrindinę informaciją LBŠ siuntė fiziniu (popieriniu) paštu arba skambindavo laidiniu telefonu. Abu būdai brangiai kainavo.
Lit-listas
Elektroninį paštą turėjo tik jaunesni žmonės ir studentija. Besikuriančiai Jaunimo grupei greitai informacijos sklaidai buvo pasiūlyta el. pašto konferencija Lit-listas (lietuvių sąrašas). Šios idėjos autorius, įgyvendintojas, finansinis rėmėjas ir krikštatėvis buvo švedas Jörgenas Städje.
Lit-listas gyvuoja iki šiol ir turi apie 400 narių. Juo siunčiama informacija apie LBŠ, LR ambasados Švedijos Karalystėje renginius, privačios užklausos dėl darbo, būsto ar kitais klausimais. Lit-listą nuo pat pradžių administruoja A. Vodzinskaitė-Städje.
Šiek tiek vėliau buvo sukurta el. pašto konferencija Lituanistinės mokyklėlės tėvams, o 2008 m. – naujai susikūrusiam LBŠ Skonės filialui. Apie 2000 m. Stokholmo studentai (iniciatorius ir įgyvendintojas – Albertas Gusčius) susikūrė savo el. konferenciją Stoliet-ą, kurios tikslas buvo greita savos informacijos sklaida tarp Stokholme ir Upsaloje studijuojančių lietuvių. Kartu studentai naudojosi ir Lit-listu.
2000-ieji – LBŠ interneto svetainės pradžia
Įkūrus Lit-listą informacijos sklaida gerokai palengvėjo, atkrito dalis piniginių LBŠ išlaidų. Tačiau ši komunikacijos priemonė skirta tik aktualiausiai informacijai skleisti. Plečiantis interneto galimybėms, norėjosi jomis pasinaudoti ir išsaugoti svarbią bendruomenės informaciją bei kitas ilgalaikes aktualijas. Beje, nors jau buvo praėjęs 10-metis nuo Nepriklausomybės atkūrimo, Švedijos lietuviai nuolat sulaukdavo klausimo: o kur ta Lietuva yra? Taip pat norėjosi pranešti naujai atvykstantiems lietuviams, švedams, o ir visam pasauliui apie LBŠ buvimą.
Interneto svetainės iniciatorė ir įgyvendintoja – A. Vodzinskaitė-Städje. Svetainėje buvo skelbiama pagrindinė informacija apie LBŠ veiklą: statutas, valdyba, renginiai, darbo grupės (Moterų, Mokyklėlė, Šokių kolektyvas, Informacinė), viešinami LR ambasados Švedijos Karalystėje renginiai, pateikiama žinių apie Lietuvos geografiją, istoriją, pristatomi lietuvių literatūros vertimai į švedų kalbą. Pažymėtina, kad LBŠ nariai buvo ne vien lietuviai, bet ir lietuviams draugiški, daug LBŠ veikloje padedantys švedai, todėl LBŠ interneto svetainė veikė trimis kalbomis – lietuvių, švedų ir anglų. Svetainės turiniu rūpinosi tiek LBŠ valdyba, tiek atskiri bendruomenės nariai.
Mokyklėlės nuoroda iš LBŠ svetainės vedė į atskirą „Saulės“ mokyklos svetainę, sukurtą tuo pat metu kaip ir LŠB svetainė, o nuo 2004 m. svetainėje atsirado ir iki šiol veikia šokių kolektyvo „Baltija“ pasvetainė.
Tiek LBŠ, tiek „Saulės“ mokyklos pirmosios interneto svetainės gyvavo iki maždaug 2008 m. Reikia pripažinti, kad tų laikų interneto svetainės, palyginti su šių laikų technologijomis, buvo statiškos, nerangios.
2000 m. apibrėžus LBŠ narystę pagal Švedijos įstatymus, buvo įvestas pastovus nario mokestis, nusistovėjo LBŠ finansinės pajamos, jas tapo galima planingai panaudoti. 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, į Švediją atvyko daugiau lietuvių, tad 2006 m. LBŠ valdyboje prasidėjo diskusijos dėl svetainės atnaujinimo bei internetinio adreso keitimo. Iki tol interneto svetainė bendruomenei nekainavo, jos rėmėjas buvo jau minėtasis Jörgenas Städje, svetainės adresas irgi priklausė nuo jo. 2007 m. buvo paleista naujoji LBŠ svetainė, tebegyvuojanti iki šiol. Jos iniciatoriai ir kūrėjai – Darius Jakonis ir Eleonora Jonušienė. Senoji LBŠ svetainė persitvarkė į Švedijos lietuvių svetainę, bet vėliau kartu su pirmąja „Saulės“ mokyklos svetaine užsidarė – iš pradžių dėl techninių kliūčių, o vėliau nebebuvo poreikio.
Spauda
1946–1949 m. – „Pragiedruliai“ (parengta pagal „Lietuviai Švedijoje“, 1998 m.)
Vos įsikūrusi LBŠ 1946 m. išleido vienkartinį 10 puslapių informacinį leidinį, kuriame buvo paskelbtas bendruomenės statutas ir aptariami bendruomenei aktualūs klausimai. Tais pačiais metais LBŠ pradėjo leisti 20 puslapių žurnalą „Pragiedruliai“, ėjusį iki 1949 m. Žurnalo, kaip ir bendruomenės, tikslas buvo sutelkti Švedijos lietuvius, išsaugoti jų tautinį identitetą, skatinti lietuvių ir švedų tautų tarpusavio supratimą. Žurnale buvo rašoma politikos ir kultūros klausimais, spausdinama grožinė literatūra, aptariamos aktualijos. Žurnalo tiražas buvo 200 egzempliorių, iš viso išėjo 29 numeriai. Už žurnalo turinį buvo atsakinga redakcinė kolegija: Jonas Pajaujis rūpinosi straipsniais politikos tematika, Juozas Lingis – kultūrine bei literatūrine dalimi ir kt. Žurnale bendradarbiavo ne tik Švedijos, bet ir kitų šalių lietuviai. Kiekvienas numeris buvo siunčiamas ir Upsalos universiteto bibliotekai.
2003–2011 m. – „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“
Turint el. pašto konferencijas Lit-listą, Stoliet-ą bei LBŠ ir „Saulės“ mokyklos interneto svetaines, antros bangos imigrantų informacinės sklaidos poreikiai, regis, buvo patenkinti. Tačiau bendruomenei priklausė ir apie 100 pirmosios, pokario, bangos imigrantų, jie dar gana aktyviai lankėsi renginiuose, bendradarbiavo su LBŠ valdyba, tačiau naujoviškai skleidžiama informacija jų nepasiekdavo. Todėl LBŠ valdyba nusprendė leisti laikraštį „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ (toliau – LBŠ IL).
Laikraštis ėjo nuo 2003 m. vasario iki 2011 m sausio, per šį laiką išėjo 17 numerių. Laikraščio formatas buvo A4, o apimtis įvairavo nuo 4 puslapių (1-ojo numerio) iki 12–16 puslapių. Tiražas 100–200 egzempliorių. Pradžioje laikraščio leidimas buvo finansuojamas iš LBŠ nario mokesčio lėšų, vėliau, nuo 2007 m., dalinę paramą skirdavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas – buvo apmokami spausdinimo kaštai, vertėjų bei tekstų redaktorių darbas (reikia pažymėti, kad dauguma redaktorių atlygio atsisakydavo). Laikraštis buvo siunčiamas visiems LBŠ nariams nemokamai, o ne nariams pardavinėjamas renginių metu. Kiekvienas LBŠ IL numeris tiek fiziniu, tiek elektroniniu formatu buvo siunčiamas Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
Laikraščio pagrindiniai tikslai – puoselėti lietuvybę, tautinį identitetą ir parodyti LBŠ veiklą: aprašyti buvusius ir paskelbti planuojamus renginius, pristatyti lietuvių veiklos grupes, supažindinti su seniausios Lietuvių bendruomenės – LBŠ – istorija. Taip pat pristatyti LR ambasados Švedijos Karalystėje pagrindinius darbuotojus, skelbti PLB naujienas. Laikraščio temų spektras atspindėjo LBŠ veiklos spektrą, taip pat bendradarbiavimo su Lietuvos ambasada, PLB, „Pasaulio lietuviu“, kitomis lietuvių bendruomenėmis rezultatus. Tuo metu LBŠ vadovavo itin talentinga pirmininkė Virginija Langbakk. Jos iniciatyva į LBŠ veiklą buvo įtraukiama vis naujų žmonių, kurie ateidavo su savo idėjomis, kūrėsi vadinamosios darbo grupės, savo veiklą siejančios su LBŠ veikla, buvo rengiami įvairūs, net tarptautiniai, projektai. Visa tai atsispindėjo laikraštyje, siekiant pritraukti daugiau Švedijoje gyvenančių lietuvių į bendruomenės veiklą.
Dėl laikraščio leidybos valdyba tardavosi su A. Vodzinskaitė-Städje, tuo metu vienintele bendruomenėje turėjusia praktinės leidybinės patirties. Laikraščio medžiagos planavimu, užsakymu ir surinkimu iš rašytojų rūpinosi LBŠ valdyba ir leidinio redaktorė. Valdyboje už laikraščio leidimą buvo atsakinga ilgametė jos narė Eglė Marcinkevičiūtė, vėliau – Eugenija Griff. Straipsnius rengdavo veiklos grupių vadovai, renginių aprašymus – visi bendruomenės nariai. Laikytasi nuostatos: kuo daugiau žmonių rašo – tuo įdomiau. Jei iš pradžių bendruomenės nariai rašė nenoriai, tai pamažu, sulaukę dėmesio ir pagyrimų, ypač iš vyresniosios kartos lietuvių, noriai imdavosi straipsnių rašymo. Itin suinteresuotos spausdinti savo informaciją buvo „Saulės“ mokyklos vadovės ir mokytojos, taip pat šokių kolektyvo „Baltija” vadovė Jurga Laurenčikienė.
Pirmieji LBŠ IL numeriai išėjo tik lietuvių kalba. Tačiau LBŠ, o ir laikraščio vienas tikslų – skatinti lietuvių ir švedų tautinį tarpusavio supratimą bei bendradarbiavimą. Bendruomenės veikloje gan aktyviai dalyvavo ir, svarbiausia, labai padėjo visuomeninių bendruomenių klausimais susiorientuoti švediškuose įstatymuose lietuvių draugai švedai, dalis jų – lietuvaičių sutuoktiniai. Tapo aišku, kad laikraštis tik lietuvių kalba jų nepasiekia, nesuteikia tos informacijos, kuri yra skirta ir jiems, todėl LBŠ valdyba nusprendė spausdinti straipsnių santraukas švediškai.
Straipsnių santraukas rašė ir į švedų kalbą vertė jaunieji vertėjai lietuviai, ką tik pradėję savo karjerą, gal dėl to švedams ne visada buvo suprantamas santraukų turinys, todėl jie patys pasisiūlė dykai redaguoti vertimus. Pagrindiniai švediškų tekstų redaktoriai buvo Steinaras Langbakkas, J. Städje, Dickas Stode, Andresas Griffas, Erlingas Johanssonas. Reikia manyti, kad jaunieji lietuviai vertėjai gavo nemokamų pamokų, kaip taisyklingai formuluoti švediškus sakinius. Vėliau prie darbo prisidėjo ir patyrę vertėjai.
Prie laikraščio kūrimo prisidėjo nemažas būrelis bendruomenės narių – kas redagavo straipsnius, kas siuntė fotografijas, iliustracijas. Labiausiai pažymėtini tekstų redaktoriai: Ilona Lilieholm, Sigutė Radzevičienė, Giedrė Denneport, Jūratė Kaminskaitė, Ramunė Muralienė, Vaida Gudaitytė, Jurgita Baltrušaitytė, Diana Molero, Virginija Karrenbauer, Lina Varhos ir kt. Prie bendradarbiavimo prisidėjo lietuviai ir iš kitų šalių, taip pat ir Lietuvos. Nuolatinių pagalbininkų buvo nedaug, jie dažnai keitėsi. Visa technine dalimi – maketavimu, dizainu, santraukų rengimu, spausdinimu ir pan. – nuo pirmojo numerio iki 2010 m. sausio rūpinosi atsakingoji redaktorė A. Vodzinskaitė-Städje. Vėliau ji perėmė LBŠ pirmininkės pareigas, tad paskutiniųjų dviejų numerių atsakingąja redaktore buvo Vilija Liorančienė.
Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas. Todėl nieko nuostabaus, kad neatsirado norinčių ir pajėgiančių tuo užsiimti, nors poreikis leisti laikraštį dar buvo. LBŠ Informacinio leidinio išliekamoji vertė yra ta, kad tai beveik išsamus to laikotarpio Švedijos lietuvių bendruomenės veiklos metraštis: su įvykių datomis, aprašymais, nuotraukomis, rengėjų ir pasižymėjusių dalyvių pavardėmis.
Tekstas parengtas pagal pagal A. Vodzinskaitės-Städje atsakymus į parodos rengėjų klausimus.