Parengė Arida Riaubienė
Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 10–15 d. vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš prancūzų valdymą šioje Lietuvai priklausančioje teritorijoje. Po sukilimo Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo įtrauktas į Lietuvos sudėtį. Lietuva gavo tolesnei šalies ekonomikos raidai svarbų jūrų uostą.
Parengiamuosiuose sukilimo darbuose dalyvavo žmonės ir iš Didžiosios Lietuvos. Vienas jų – Matas Šalčius, kuris dar 1922 m. pabaigoje kartu Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininku Jonu Polovinsku[1] žvalgybos tikslais buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą. Deja, Šalčiui neteko dalyvauti kariniuose sukilimo veiksmuose. Parengiamieji sukilimo darbai ir anksčiau kamavusios gyvenimo negandos palaužė jautrią Šalčiaus sielą. Susirgęs beveik puse metų jis gydėsi vienoje iš Karaliaučiaus klinikų. Gulėdamas ligoninėje, Šalčius rašė dienoraštį. Vartant 1923 m. rašyto dienoraščio puslapius, galima pastebėti, kaip džiaugsmingai Šalčius sutinka žinią apie laimėtą sukilimą. Dienoraštyje jis mini sukilimo organizatorius, dalyvius, kraštą valdžiusios prancūzų valdžios atstovus. Mato Šalčiaus dienoraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F189-2). Pateikiame keletą su Klaipėdos krašto sukilimu susijusių ištraukų.
Sausio 15 d. 1923 m.
Šiandien man džiaugsminga ir didi diena.
Atėjo žinia, kad Klaipėda mūsų! Paimta su kova, kaip ir pridera tautai norinčiai nepriklausomai gyventi. Ir su heroizmu! Tai jau geriausias įrodymas, kad mūsų nepriklausomybė ir laisvė patvers, nes ten, kur mokama mirti ir aukoti gyvybė, ten vergijos negali būti! Aš sakyčiau, kad ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoj, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė kovoj del savo žemių surinkimo, o tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes surinkti. Paėmus Klaipėdą, dabar paaiškėja, kad ir Vilnius tikrai bus mūsų, ir tur būt netrukus … Tuomet bus lietuvių tautos namai išvalyti nuo intrusų[2]ir galima bus pradėti juose tikrai kurtis, šeimininkauti ir dabintis. […]
Sausio 25 d.
Buvo pas mane p. Lisauskas[3] ir p. J. Ašmys[4] iš Klaipėdos, kuris dabar ten dirba mano darbą. Jis pasakojo, kad p. Petisne[5] agentai Klaipėdos apgulimo metu ieškoję manęs mano bute. Buvo rekvizavę Atstovybės automobilį, p. Petisne ketinęs sušaudyti p. Žilių[6]. Siuntę pas Jį nuolat savo „tribukus“[7], pasirėdžiusius sanitarais, kurie prašė Jo išduoti leidimą pereiti lietuvių frontą, kad ten galėtų teikti pagalbos „sužeistiesiems“. Bet p. Žilius sekmingai atkirtęs visas šias jų gudrybes, kuriomis jie norėjo pagauti p. Žilių, kad Lietuvos Atstovybė[8] suruošusi tą sukilimą.[…]
Vasario 6 d.
[…] Buvau mūsų Konsulate[9]. Radau Kostą Jurgelevičių[10] „freisschӓrlʼ į“[11] iš Klaipėdos krašto. Atvažiavo į Karaliaučių su visais ženklais: užsiuvimais ant rankovių, su liudymais sukilėlių kariuomenės. Papasakojo visa, kaip ruošės į žygį, kaip vargingai žygį atliko. Klaipėdoj prancūzai laikosi priešingai sukilėliams, o anglai draugingai. Anglų mininko „Caledon“[12] kapitonas dovanojo „Kareivių Gaivinimo Komitetui“[13] maišą cukraus. // Anglų jūrininkai nesutinka su prancūzais, dažnai susipeša ir anglai prancūzus paprastai savo boxʼu[14] įveikia. Žmonės laikosi abuojai. Vokiečiai ir jų agentai visa šnipinėja. Aukštuolaitis[15] su Wandingu[16] Tilžėj ruošia kontrpučą prieš sukilėlius. […]
2018 m. minint Klaipėdos sukilimo 85-erių metų sukaktį, Lietuvos centrinis valstybės archyvas parengė parodą, kurią galima pažiūrėti čia:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/klaipeda/paroda.htm
[1] Jonas Budrys (iki 1923 m. Polovinskas) (1889–1964) – Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, vienas iš Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių, vyriausiasis sukilėlių vadas.
[2] Įsibrovėlių, įsiveržėlių.
[3] Andrius Lisauskas – (1898 –?). Nuo 1920 birželio 1 d. iki spalio 8 d. – Steigiamojo seimo kanceliarijos direktorius, vėliau – Ypatingas įgaliotinis Ukrainoje, Lietuvos taikos derybų su Ukraina delegacijos narys, savo misiją baigė 1921 m. balandžio 3 d. Nuo 1923 m. – Užsienio reikalų ministerijos Rytų Departamento direktorius.
[4] Jurgis Ašmys – liberalių pažiūrų lietuvių dienraščio „Prusu lietuwiu balsas“ (1919–1923) redaktorius, dirbo Lietuvos generaliniame konsulate Karaliaučiuje, 1923 m., susirgus M. Šalčiui, ėjo Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte Spaudos skyriaus vedėjo pareigas, nuo 1936 – Lietuvos vicekonsulas Hamburge.
[5] Gabrielis Žanas Petisnė (Gabriel Jean Petisné) (1881–1931) – advokatas, aukščiausias Prancūzijos pareigūnas Klaipėdos krašte. Nuo 1920 birželio 8 d. iki 1921 balandžio 30 d. – Klaipėdos krašto prefektas, nuo 1921 gegužės 1 d. iki 1923 sausio 15 d. – vyriausias civilinis komisaras. Valdė Antantės valstybių vardu, propagavo Klaipėdos laisvosios valstybės (vokiečių k. Freistaat) Prancūzijos protektorato krašte idėją, vengė glaudesnių ekonominių, kultūrinių ryšių su Lietuvos Respublika, pataikavo Klaipėdos krašto vokiečiams. Paskelbė keliolika Klaipėdos krašto ūkį, socialinį gyvenimą reglamentuojančių teisės aktų, tarp jų tris lietuvių kalbą ginančius įsakymus. 1923 m. sausio 15 d., laimėjus Klaipėdos krašto sukilimui, su prancūzų įgula kapituliavo.
[6] Jonas Žilius–Jonila (1870–1932) – lietuvių rašytojas, valstybės ir visuomenės veikėjas.1921 m. apsigyveno Klaipėdoje, rūpinosi lietuvybės ugdymu, buvo Lietuvos atstovybės Klaipėdoje konsulas, 1923 m. sausį kartu su bendraminčiais suorganizavo Klaipėdos sukilimą.
[7] Pilvotas, storas žmogus, pilvūzas (rus.)
[8] Lietuvos atstovybė Klaipėdos krašte (1920–1923) įsteigta 1920 m. Lietuvos Respublikos atstovu 1921 m. birželį paskirtas kapitonas Leopoldas Dymša (1893–1959), 1922 m. jį pakeitė Jonas Žilius. 1920–1921 m. vadinosi Lietuvos karo atstovybė Klaipėdos krašte. Atliko ir konsulato funkcijas.
[9] Čia rašoma apie 1921 m. įsteigtą Lietuvos konsulatą Karaliaučiuje. Pirmasis konsulas Vytautas Jonas Gylys pareigas ėjo nuo 1921 m. rugpjūčio 1 d. iki 1922 m. rugpjūčio 16 d. Viena svarbiausių Lietuvos konsulato Karaliaučiuje veiklos sričių buvo teigiamo Lietuvos įvaizdžio Vokietijoje formavimas ir ryšių su tautiečiais skatinimas.
[10] Kostas Rudaminas Jurgėla (Jurgelevičius) (1904–1988) – advokatas, istorikas, JAV lietuvių veikėjas. 1922–1923 m. tarnavo užsienio reikalų ministerijoje, įsteigė pirmąjį skautų žurnalą „Skautas“ (1922–1923) ir redagavo pirmuosius jo numerius. 1919 m. – Lietuvos kariuomenės savanoris, 1923 – Klaipėdos sukilimo dalyvis.
[11] Savanoris (vok.)
[12] „Caledon“ – Didžiosios Britanijos karo laivas. Reaguodamos į įvykius Klaipėdoje, Santarvės valstybės į Klaipėdą atsiuntė šešis karo laivus, tarp jų Didžiosios Britanijos karo laivą „Caledon“, Prancūzijos kreiserį „Voltaire“ – žr. Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės 1918–1923 m. = Struggle for Klaipėda: events and people: [leidinys skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 90-ies metų sukakčiai paminėti]. [Sudarytojai Zita Genienė, Vygandas Vareikis] ; [vertėjas Vidmantas Štilius]. Klaipėda: [S. Jokužio leidykla-spaustuvė]: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2013, p. 54.
[13] Kareivių gaivinimo komitetas – sukilėliams užėmus Klaipėdos kraštą, šio krašto moterys suorganizavo „Gaivinimo Komitetą“, kuris savanoriams teikė maistą.
[14] dėžė (angl.)
[15] Jurgis Aukštuolaitis (*? †?) – Lietuvos politikos veikėjas, kilęs iš Mažosios Lietuvos. Kovai su bolševikais 1919 m. sausį Tauragėje suorganizavo Prūsų lietuvių (Žemaičių) savanorių batalioną, 1919 vasarį buvo jo vadas. 1919 vasarį–liepą – Krašto apsaugos ministerijos valdininkas. Vėliau užverbuotas lenkų žvalgybos 1919 m. vasarą padėjo pogrindyje veikusiai antivalstybinei Lenkų karinei organizacijai POW (Polska Organizacja Wojskowa) rengti sukilimą prieš Mykolo Sleževičiaus vyriausybę, buvo numatytas naujos prolenkiškos vyriausybės vadovu. Susekus sukilimo rengimą, pabėgo į Vilnių, leido Lietuvos vyriausybei priešišką laikraštį „Suvienytoji Lietuva“. 1919 m. apsigyveno Klaipėdoje, rūpinosi Klaipėdos kraštą prijungti prie Lenkijos.
[16] Wandingas – neišaiškinta.