Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos

Vilija Baublytė

---

Pandemijos pristabdytame laike, atsiradus daugiau galimybių skaityti, galima prisiminti arba atrasti lietuvių literatūros klasikus, tarp jų – rašytoją, politiką ir diplomatą Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas; 1889–1959). Klasiko vardą jam atnešė jau pirmasis romanas, išleistas dar studijuojant meno filosofiją – chrestomatinis tapęs „Kuprelis“ (1913, pataisytas leidimas 1932). Proga sugrįžti prie Šeiniaus (ar susipažinti su juo) galėtų būti prieš porą metų perleistas mokslinės fantastikos elementų turintis satyrinis romanas„Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (pirmas leidimas 1934), išjuokiantis nacių antisemitinę politiką ir etninio grynumo teorijas.

Nuodugniau pasidomėjus Šeiniaus kūrybine biografija, galima pamatyti, kiek daug šio lietuviškai ir švediškai rašiusio autoriaus parašyta ir kiek daug yra (ir taip jau, matyt, liks) mūsų neperskaityta. Sakydama„mūsų“, turiu omenyje skaitančius sau, o ne dėl profesijos. Iš „skaitymo sau“ gimė ir šis straipsnis, kai kilo mintis skaitomus tekstus susieti su gyvenimiškomis ir literatūrinėmis patirtimis lyčių santykių tematika, reikšminga Šeiniaus kūryboje.

MEILĖ

„Visa įgijęs vikrumu, meile ar prievarta, privalai viską atiduoti, išnykti.“ (Gabriele D’Annunzio. „Mirties apmąstymai“[1]) Jei šiuos italų rašytojo ir politikos veikėjo D’Annunzio žodžius skaitytume kaip skirtingų būdų gyventi ir siekti savo tikslų apibendrinimą, tai galėtume sakyti, kad Šeiniaus literatūriniai veikėjai gyvenimo prasmės siekia per meilę (ne vikrumu ar prievarta). Pradedant „Kupreliu“, daugelį Šeiniaus kūrinių galima skaityti kaip meilės romaną. Iš kūrinio į kūrinį driekiasi tas pats leitmotyvas: „Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti.“ Literatūros mokslo lauke Šeiniaus „Kuprelis“ pristatomas ne tik pirmuoju lietuvių moderniuoju romanu, bet ir vienu pirmųjų lietuviškų meilės romanų (pačiu pirmuoju laikant Šatrijos Raganos „Viktutę“ (1901). [2]Vėliau Šeiniaus temų ir žanrų laukas plėtėsi, tačiau meilės linija liko svarbi: tartum jungianti į visumą skirtingas temines ir siužetines vieno teksto gijas. (Tuo Šeinius artimas kitam rašytojui – prancūzų diplomatui Romainui Gary.)

„Svajonių džiaugsmo“ ir „Apmąstymų apie svajones“ autorius, prancūzų mokslininkas, filosofas ir literatūros tyrinėtojas Gastonas Bachelard’as (1884–1962) siūlė skaityti tekstus mąstant apie juos įkvėpusias žmonijos svajones, pasireiškiančias per amžinuosius siužetus ir archetipines patirtis. Taip skaitant, į vieną „svajotojų draugiją“ galima suburti labai skirtingų žanrų, literatūros krypčių ir istorinių laikotarpių autorius. Šeinius pritaptų ten, kur svajojama apie vieną didžiųjų žmogaus troškimų – amžinąją meilę.

 Bachelard’as skyrė šviesios dienos svajonę ir tamsų nakties sapną (kalbant metaforiškai). Svajonė visada yra džiugi, šviesi, idealizuojama, turinti raminamąjį poveikį. Net jeigu ji nuspalvinta melancholijos, tai raminančios, švelnios melancholijos. Svajonė išgyvenama sąmoningai, todėl svajojimas nėra atotrūkis nuo realybės, tai – idealizavimą ir realybę jungiantis tiltas. Ir priešingai, tamsus ir slogus nakties sapnas gali būti apgaulingas bei klastingas.

Kalbant Bachelard’o terminais, Šeiniui būdinga savuosius veikėjus ir skaitytojus iš meilės svajonės nublokšti į slogų sapną, iš svajonę ir jos objektą idealizuojančios būsenos į galutinį svajonės žlugimą. „Aš esu sulūžęs…<…> Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino“, – apibendrina savo gyvenimo istoriją „Kuprelio“ Olesis. Panaši trauminė būsena išgyvenama „Vasaros vaišėse“ (1914): „Tai visa tai buvo vien mano vaidentuvės išsvajota! Buvo vien mano lūkesių nuaustas sapnas! <…> Bet tegul būt likęs nors tas sapnas <…> kur aš nuo didelio vargo kiekvienoj nelaimėj slėpiaus! <…> Ir dabar šit išdegintas mylimas kampelis. <…> Bus tuščia, žiauru šalta. Taip visuomet, per visą mano gyvenimą!“

Sunkiai rastume literatūrinę meilės istoriją, kurios herojai nepatirtų meilės negandų ir kančių. Jau minėto vieno didžiųjų svajotojų Gary romaną „Liūdnieji klou nai“ (1979) apskritai galima skaityti kaip nelaimingos ar neišsipildžiusios meilės formų enciklopedinį rinkinį. Vis dėlto konkretūs nelaimingos meilės Gary siužetai nebūtinai palieka savo veikėjus ir skaitytojus svajonės griuvėsiuose. Kaip sako jau kito šio rašytojo romano veikėjas: „Neverta pasitikėti <…> tuo, ką iš mūsų padaro gyvenimas, kai iš tikrųjų pabando ką nors padaryti. Šitai lieka nepaliesta, šitai visada būna ir tiki toliau.“

Šeiniaus kūriniuose meilės kančia ir neganda dažnai byloja įtaigiau nei nepaliečiamas tikėjimas, tačiau – paradoksalu – labiausiai nuo grynosios meilės svajonės atrodo nutolusios Šeiniaus „laimingai“ pasibaigusios istorijos (pavyzdžiui, novelėje „Pelargonija“, 1938).

MOTERYS IR VYRAI

Gali būti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių Šeiniaus meilės istorijos dažniau lieka slogiame nakties sapne nei šviesioje dienos svajonėje, yra jo kuriami moterų paveikslai bei vyro ir moters santykių samprata. (Vyrų ir moterų interpretavimo modeliai, net jei ir turi giluminių sąsajų su pirmapradėmis svajonėmis, yra jau kita – idėjų ir viešos diskusijos ar ginčo – erdvė.

Vyriška perspektyva: aukštinimo-menkinimo modelis

Skaitant Šeiniaus prozą, gali susidaryti įspūdis, kad kažin koks ypatingas dvasingumas, kaip ir gebėjimas besąlygiškai mylėti, yra vyrų savybės. Moterys lyg ir nepatiria tokių pat gilių dvasinių išgyvenimų kaip vyrai. Regis, Šeiniaus moterų dilemos sprendžiamos ne egzistencinėje, o pragmatinėje plotmėje.

Populiari pasaulyje šiuolaikinė norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo, vienoje iš savo knygų aprašydama dviejų rašytojų – vyro ir moters – pašnekesį apie jausmus, herojės moters vardu kalba: „Siela? Ji paskanauja žodį, tarsi niekada anksčiau nebūtų jo girdėjusi. <…> Nemanau, kad apskritai turiu sielą, – atsako ji.“ Žinant Wassmo feministines pažiūras, šioje frazėje galima įžvelgti ir ironišką užuominą į Vakarų kultūros isto rijai būdingą tendenciją kalbėti apie moters dvasios struktūrą, kaip esmiškai kitokią nei vyrų: ją aukštinant ar, priešingai, nuvertinant.

Moterų vertinimo (aukštinant ar menkinant) motyvai ir pasvarstymai apie moters padėtį visuomenėje Šeiniaus prozoje dažni. „Moterų klausimu“ diskutuota jau vienoje pirmųjų rašytojo apysakų „Bangos siaučia“ (1914): „Nemanyk, brolau, kad moteris gali vyrą pamylėti. Tos meilės, kuri vadinama sielos meile, joje nėra. Gal buvo, bet tai tik kadai. Dabarties „civilizuota“ moteriškė meilės nebepažįsta. Ji pamylės tavo ūsus, plaukus, tavo išvaizdą, tavo pinigus ar garbę, bet tik ne tave patį. Dagi ir motyniškos meilės ji nebeturi. Ji savo vaikuose myli vien save, savo dalį.“ Nesutikdamas su pirmuoju, antrasis pašnekovas prieštarauja: „Prieš moterų lygybę, vadinas. <…> Sakai, kad kultūra moterį ištvirkino, nežmoniška ją padarė; aš matau, kad kultūra ją mums idealu pastatė, prie kurio mes turime siekti.“

 Tokie dialogai XX a. pradžios grožinėje literatūroje atkartojo (kartais beveik pažodžiui) to meto lietuvių visuomenines-politines diskusijas ir realijas. Šeinius publikuoti savo kūrinius pradėjo 1909-aisiais (būda- mas 20-ies metų)[3], o 1907-aisiais vyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Vytautas Kavolis lietuvių literatūrai skirtame tiriamajame darbe „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992) yra citavęs ir suvažiavimui skirtas mintis. Iš jų matyti, kad moterų įsitraukimo į visuomeninę-politinę veiklą klausimas tarp vyrų inteligentijos (ypač jos konservatyviuosiuose sluoksniuose) dažnai svarstytas būtent vyrų–moterų psichologijos kategorijomis. Pavyzdžiui, konservatyvių pažiūrų Aleksandras Dambrauskas-Jakštas laiške filosofui Stasiui Šalkauskiui moterų suvažiavimo klausimu rašo:„kova – tai vyrų, ne moterų pašaukimas“, o 1914 m., kritikuodamas bičiulio filosofinės literatūros preferencijas, įgelia, kad „prasti filosofai tinka tik moterims“, o ne Šalkauskiui, nes moterys „ex professo neieško tiesos“. Nesutinkantis su bičiuliu Šalkauskis savo atsakyme rėmėsi moterų ir vyrų psichologinių pažinimo skirtumų analize: moteriškąjį (pasak jo – intuityvųjį ir pasižymintį pranašavimo galimybėmis) laikydamas pranašesniu už vyriškąjį (pažinimo būdą protu).

Šalkauskiui ir kitiems specifines „moteriškąsias“ savybes adoruojantiems asmenims dabar galėtume atsakyti Simone de Beauvoir žodžiais: „aukštinti mo terį dėl jos moteriškumo – tai patikimiausias būdas jai pakenkti“ („Antroji lytis“, 1949). Polemizuodami tarpusavyje, Dambrauskas-Jakštas ir Šalkauskis mojavo tos pačios lazdos priešingais galais, kurie dar ir labai greitai mainosi vietomis: nuo garbinimo ir aukštinimo iki nuožmaus pasmerkimo neilgai trunka. Panašiai, atrodo, ir nutiko Šalkauskiui. 1929-aisiais jo suformuluotose „Ideologinėse gairėse moterų klausimui spręsti“ apie moteris svarstoma jau kitaip nei 1914 m. laiškuose: toliau tebesilaikoma moteriškojo ir vyriškojo mąstymo perskyros, bet lig tol adoruotų„moteriškų“ mąstymo ir elgesio savybių vertinimas radikaliai pasikeitęs priešinga kryptimi ir, pasak Kavolio, matyti „moterų apvaldymo ir suvaržymo motyvai“. Kultūros tyrėjo manymu, juos lėmė Šalkauskio aplinkoje atsiradusios konkrečios, nebe abstrakčios, o realiai egzistuojančios ir išsilaisvinimo siekiančios moterys, tarp jų ir Salomėja Nėris.

Panašiai kaip Šalkauskis moteriškumo menkinimo–garbinimo sūpynėse (tai žemyn, tai aukštyn) supasi ir Šeiniaus Siegfriedas Immerselbe. Vokiečių nacionalsocializmo, rasizmo ir antisemitizmo ideologas iki eksperimentinės atjauninimo procedūros kalba ir mąsto kaip tipiškas moterų menkintojas, o po operacijos, transformavusios jį fiziškai ir dvasiškai, – jau kaip garbintojas. Kitų alternatyvų romane nėra.

Beauvoir „Antrojoje lytyje“, analizuodama moterų paveikslus klasikiniuose pasaulio literatūros tekstuose  – „visus karnavalus, kur moterys paeiliui velkasi raganos, nimfos, aušrinės, sirenos drabužius“, laikėsi požiūrio, kad, „apibrėždamas moterį, kiekvienas rašytojas apibrėžia ir savo bendrą etiką bei konkretųsavęs paties supratimą“. (Nežinia, ar Šeiniui teko skaityti Beauvoir, bet žinome, kad jis studijavo ir vertė Friedrichą Nietzsche’ę, kurio kūriniuose, cituojant Bachelard’ą, „mes turime blogu skoniu atsiduodančią panieką moterims“.)

Šeiniaus kūrybos ir biografijos tyrėja, jo švediškų tekstų vertėja dr. Sigutė Radzevičienė monografijoje„Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ (2011) atkreipė dėmesį į rašytojo pastangas plėtoti vyro ir moters tapatybės temą savo vėlyvuosiuose romanuose švedų kalba. Į romaną „Kentauras žvengia“ (1952), pasak mokslininkės, galime žiūrėti kaip šmaikštų literatūrinį žaidimą to meto švedų visuomenėje tebevykstančio lyčių ginčo tema. Šiame kūrinyje Radzevičienė įžvelgia Šeiniaus daromą ironišką takoskyrą tarp androcentrinės (teigiančios vyrų pranašumą) ir ginocentrinės (teigiančios moterų pranašumą) perspektyvos.

Kalbant apie ironiją, vėl norisi prisiminti Gary – šį kartą kaip (savi)ironijos meistrą, parodantį mums, kad mūsų ironija ir pašaipa yra skirta apsaugoti mums vertingus dalykus, sušvelninti jiems tenkančius smūgius. Skaitydama Šeinių, svarsčiau, ką gi slepia jo ironija, kokias vertes ji saugo ir gina? Kokį tikslą turėjo Šeinius ironizuodamas minėtą takoskyrą tarp vyrų ir moterų pranašumą teigiančių perspektyvų? Ar jo ironija reiškia abejonę dėl tokios takoskyros prasmės ir realumo apskritai? Šeiniaus tekstuose ieškojau lyčių lygiavertiškumo – būtino draugystei, meilei ir bendradarbiavimui – motyvų. Galiu klysti, bet nesu tikra, kad jo mąstyme ir vaizduotėje buvo tokia perspektyva.Turbūt, norint geriau suprasti Šeiniaus etiką, reikėtų įdėmiau pažvelgti į jo veikėjas moteris: jų žodžius ir poelgius.

Moteriška perspektyva: „Tai tau ir vyras!“

„Tai tau ir vyras!“ – tokie pirmieji Šeiniaus apysakos „Vyskupas ir velnias“ (1959) žodžiai. Jais reiškiama žmonos panieka sutuoktiniui (protestantų dvasininkui), jos požiūriu, negebančiam pasiekti deramų karjeros aukštumų. Skelbiamas ir ultimatumas: „<…> Kelinti metai paeiliui jau tris kartus pralaimėjai vyskupo rinkimus. Girdi, daugiau taip nebus! Arba aš tau ne žmona.“

Apysakos veikėjo teologijos profesoriaus Thomo Frosto jaunosios žmonos Margretos atvirai dekl ruojamas moters „buržuazinis karjerizmas“[4] (savo gyvenimo tikslų siejimas su santuoka ir sutuoktinio karjera) – pasikartojantis Šeiniaus prozos motyvas. Susidaro įspūdis, kad tokia situacija jo tekstuose traktuojama kaip natūrali. Nepanašu, kad veikėjai (moterys ir vyrai) ar pats autorius į tokį tarpusavio santykių ir šeimos modelį žvelgtų kaip į probleminį. Nematyti akivaizdžių nei moterų, nei vyrų išsilaisvinimo iš tokios tradicijos pastangų. Šeiniaus moterys, netgi skelbdamos šitokius ultimatumus (!), ir toliau vyrų mylimos ir garbinamos.

Siegfriedo Immerselbe’s mylimoji Salomė, nors pati taip pat myli, prieš apsispręsdama tekėti, gana natūraliai svarsto pragmatinius būsimos santuokos aspektus („Viso pasaulio spauda labai ilgai nesiliautų apie mus rašiusi“), o įvertinusi, „kad tokia perspektyva atrodo išties įdomi“, apsisprendžia tekėti: „Tebūnie.“ Ją įkvepia ir galimybė tapti didžių siekių turinčio vyro bendražyge (buvęs rasinių skirtumų teigėjas ir rasinio grynumo idėjos apologetas po eksperimentinės atjauninimo procedūros jau plėtoja priešingas – Pasaulinės susibroliavusių tautų draugijos – idėjas). Savo ruožtu Siegfriedui mylimoji reikalinga ir tam, kad „nuolat galėtų išlikti stiprus savo žygy“. Žmona, atsidavusi vyro žygiui, tarnauja kaip mūza, įkvėpėja (tokia turėjo tapti Salomė) arba sekretorė (žmona-sekretore tampa Elsė, neįvykus vedyboms su Salome).

Nė viename iš skaitytų Šeiniaus tekstų neteko užtikti tos pažangios alternatyvos, kurią, žvelgdamas į XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinę tradiciją (tekstuose ir gyvenime), Kavolis matė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūryboje. Beje, ir jos santuoka su Konstantinu Čiurlioniu buvo dviejų lygiaverčių gyvenimo partnerių sąjunga, kurioje kiekvienas savarankiškai ir savo jėgomis reiškiasi pagal asmeninius polinkius ir pasirinkimą: žmona – rašytoja, vyras – dailininkas ir kompozitorius.

Čia nagrinėjamai temai gali būti reikšmingi ir paties Šeiniaus santuokos niuansai, atskleisti Radzevičienės monografijoje. Būsimą žmoną, švedų aukštuomenės vienturtę dukrą Gertrudą Sydoff, Šeinius sutiko ir vedė netrukus po atvykimo į Švediją. Tuo pat metu, per keletą pirmųjų metų, jis ėmė spausdinti savo kūrybą iki tol jam svetima švedų kalba. Prieš sutikdama lietuvį diplomatą, Gertruda dirbo Stokholmo leidykloje, sukosi intelektualiosios bohemos draugijoje, pati bandė rašyti (to meto dar gana konservatyvioje švedų visuomenėje toks aukštuomenės merginos gyvenimo būdas buvo laikomas maištingu). Žinoma, kad įtakingais asmeniniais ryšiais Gertruda nemažai nuveikė, kad Šeinius būtų pastebėtas Švedijos literatūriniuose sluoksniuose. Ji ir redaguodavo jo švediškus tekstus (apie tai viešai kalbėjo ir pats Šeinius). Negana to, Šeiniaus asmeninio rankraštyno archyvus tyrinėjusi Radzevičienė neabejoja, kad Gertrudai galėtų priklausyti ir kai kurių kūrinių bendraautorystė švediškoje Šeiniaus eilėraščių proza rinktinėje „Natt och Sol“ („Naktis ir saulė“, 1918). Tačiau laisvamaniškos, drąsios aukštuomenės merginos ikisantuokinio „maišto putos, matyt, nepasiekė gelmių“ (cituojant Radzevičienę), nes Gertrūdos bei Igno Šeinių šeimoje buvo vienas autorius.

Grįždama prie literatūrinių personažų, negaliu nepaminėti Šeiniaus norvegės Anitros iš novelės „Pelargonija“. Išsilavinusi, finansiškai nepriklausoma dailininkė, tapanti politikų ir diplomatų portretus, atrodytų, turi visas galimybes savarankiškai siekti savų gyvenimo tikslų ir palaikyti lygiaverčius (nepagrįstus ekonomine ir socialine priklausomybe) draugystės ir meilės ryšius. Pažinties su ją iš pirmo žvilgsnio pamilusiu ir pasipiršusiu olandų diplomatu Justu van Wijku metu atsiskleidžia ironiškas, netgi ciniškas Anitros būdas. Dailininkė niekina pas ją savo portretus užsakančius valdžios vyrus ir tapomuose paveiksluose palieka tos paniekos ženklus (tik, pasak jos, klientai per buki, kad juos pastebėtų). Apibendrindama savo patirtį, vyrų portretistė sako: „Man dabar aišku, kad vyrų gerosios ypatybės visados perdėtos. Jų pačių, jų draugų, jų žmonų.“

Pripažintas tarptautinių derybų ir konfliktų reguliavimo asas dėl pažinties su Anitra aplinkybių ir planuojamų vedybų mano privaląs atsisakyti diplomato karjeros (nelabai aišku, kodėl). Emancipuotos moters bruožais pasižyminčios Anitros reakcija ne tik (savi)ironiška („dabar ir aš turėsiu tikėti, kad tu esi tikrai nepaprastas vyras“), bet ir netikėtai dogmiška: „Joks vyras neturi atiduoti iškovotos padėties.<…> Vyrai, kurie nežino ką daro dėl moters, neverti gyventi. <. > Esi turtingas, nors šią vyrišką ypatybę turi aiškią. Tik pirma proga turėsi grįžti politikon. Gal man pavyks atitaisyti tavo vardą. Moters, vyrą iš kelio išvedusios, garbė kitaip neleidžia.“

 Pasakyta aiškiai: valdžia, pinigai, žūtbūtinis „iškovotų“ pozicijų laikymasis – „tikrą vyrą“ moters akyse apibrėžiančios ir ją „laimėti“ padedančios savybės. Jei kas ir apstulbo dėl šių Anitros žodžių ir jos laikysenos nenuoseklumo, tai tik skaitytoja(s), bet ne jos sužadėtinis. Vyro toks moters mąstymas neatgraso, jo meilės neužgesina. O mylimoji meilės nevaidina: „Ar esi man nepamainomas, dar nežinau“ – negudrauja buvusi laisva menininkė ir būsimoji sutuoktinio politinės karjeros vadybininkė. Taip ir knieti, pasitelkus kitos norvegės, rašytojos Wassmo, ironiją, paklausti Šeiniaus, ar jo norvegė Anitra turi sielą?

Kam gi Šeiniui reikėjo Anitros „maišto putų“? Kaip ir išoriškai maištaujančios Siegfriedo Salomės paveikslo: jauna žydų kilmės amerikietė viena pati keliauja po pasaulį, drąsiai boikotuoja nacizmo ir rasizmo ideologo kviestinę vakarienę, visu greičiu laksto sportiniu automobiliu, tačiau lemtingą gyvenimo sprendimą (tekėti ar ne už mylimo vyro) priima, atsižvelgdama į tėvo valią.

Gal savo moterų paveikslais Šeinius, sąmoningai ar nesąmoningai, gina nuo modernėjančios visuomenės vyro (savo paties?) svajonę apie mylimąją, kaip ramstį ir mūzą (kad, kaip ir Siegfriedas, „nuolat galėtų išlikti stiprus savo žygy“)? Ar neatliepia parodomieji Šeiniaus moterų maištai ir jų butaforinė emancipacija Beauvoir suformuluoto tipinio vakariečio vyro idealo: moteris, laisvai paklūstanti jo viešpatavimui, be diskusijos nepritarianti jo mintims, tačiau nusileidžianti jo argumentams, protingai jam besipriešinanti ir galiausiai leidžianti save įtikinti. Juk kur kas nuostabiau sutramdyti amazonę Pentisilėją nei vesti romią Pelenę.

Straipsnis taip pat buvo publikuotas žurnale „Tarp knygų“ (2021, Nr. 5).

LITERATŪRA

• Šeinius, Ignas. Kuprelis; Vasaros vaišės ir kt. In Raštai. T. 1. Vilnius: Vaga, 1989 Šeinius, Ignas. Siegfried Immerselbe atsijaunina; Siegfried Immerselbe. In Raštai.
• T. 3: proza: romanai / tomą parengė Eglė Bielskytė; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003
• Šeinius, Ignas. Pelargonija ir kt. In Raštai. T. 7: proza: novelės, feljetonai, apysaka / tomą parengė Laima Arnatkevičiūtė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007
• Šeinius, Ignas. Vyskupas ir velnias, Kentauras žvengia ir kt. In Raštai. T. 8: proza: novelės, apysakos / tomą parengė Laima Arnatkevičiūtė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008
• Šeinius, Ignas. Natt och sol; Naktis ir saulė; kt. In Raštai. T. 9: proza: eilėraščiai, poezija, novelės, feljetonai, apysakos / tomą parengė Laima Arnatkevičiūtė; iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009
• Šeinius, Ignas. Bangos siaučia, 1914. Prieiga per internetą: www.epaveldas.lt/ recordDescription/LNB/C1B0003496473
• Šeinius, Ignas. Siegfried Immerselbe atsijaunina. Vilnius: Vaga, 2019

• Bachelard, Gaston. Svajonių džiaugsmas / vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius: Vaga, 1993
• Bachelard, Gaston. Apmąstymai apie svajones. In Grožio kontūrai (autorių kolektyvas) / sudarė Bronius Kuzmickas. Vilnius: Mintis, 1980
• Beauvoir, Simone. Antroji lytis / vertė Violeta Tauragienė, Diana Bučiūtė.
• Vilnius: Pradai, 1996
• Kavolis, Vytautas. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Apostrofa, 2016 Radzevičienė, Sigutė. Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje.
• Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011

---

[1] Cituojama iš: Bachelard, Gaston. Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga, 1993.

[2] Žmuida, Eugenijus. Nuo Kuprelio iki Kentauro: mitopoetinės Igno Šeiniaus potekstės. Acta Litteraria Comparativa, 2017, Nr. 8. Prieiga per internetą: www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/61468/1/ISSN2351-7387_2017_N_8. PG_46-61.pdf

[3] Šeiniaus literatūriniu debiutu laikomas 1909 m. J. Tumo-Vaižganto redaguojamoje „Viltyje“ slapyvardžiu Margas Genys išspausdintas feljetonas „Ir pasitaikink tu man taip“.

[4] Vytauto Kavolio terminas, pavartotas analizuojant Antano Vaičiulaičio romaną „Valentina“ (1936).