Tekstą atrinko Deimantė Žukauskienė
Plaukiojimas rudenį
[apsakymas iš knygos „Liūnsargių moteris“ ]
Buvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šilto rudens žmonės dar neregėjo… Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės vežė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg saulėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura — tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas puses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dėmesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors medžio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Karta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas buvo atnešęs iš tolimų sodybų.
Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne maudymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Buvo šilta sakytum vasaros vidurdienį.
[…]
Visą apsakymą rasite: http://www.tekstai.lt/tekstai/335-skablauskaite-jolita/6390-jolita-skablauskaite-plaukiojimas-rudeni-1993-86653424