Lietuviai San Paule: odisėja tęsiasi!

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteką pasiekė graži dovana – Jono Jakatanvisky knyga, kurioje pasakojama lietuvių imigrantų ir jų palikuonių atvykimo ir apsigyvenimo Brazilijoje istorija. Šis leidinys, išėjęs jau po autoriaus mirties, yra ketvirtoji jo knyga, trečioji ir paskutinė serijoje „Os Lituanos em São Paulo“. Jono Jakatanvisky dukra Janete Jakatanvisky sako: „Ši knyga – nesuskaičiuojamų valandų tyrimų, studijų ir vertimo darbas, kurį baigėme ir paviešinome.“Su Jakatanvisky šeima Lituanistikos skyriaus artimesnis ryšys užsimezgė maždaug prieš dešimtmetį. Jonas Jakatanvisky padovanojo savo knygų,  siųsdavo savo redaguojamą biuletenį „O Sąjungietis“. Todėl nestebina, kad ketvirtajame naujosios knygos viršelyje cituojamos (portugalų kalba prabyla!) Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojos Jolanta Matuzaitė ir Deimantė Žukauskienė.

2020 m., ruošdamosi parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų“, pakalbinome šviesaus atminimo Jono Jakatanvisky dukrą Janete: apie tėvo įsitraukimą į lietuvybės puoselėjimo darbus, Brazilijos lietuvių spaudą. Visą interviu rasite „Pasaulio lietuvyje“: https://pasauliolietuvis.lt/jonas-jakatanvisky-ir-o-sajungietis/

Dėkojame už knygą ir tikimės, jog  leidinys bus patrauklus skaitytojams, mokslinius darbus rašantiems studentams ar istorikams.

Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis

Parengė Irmina Abramovienė


Kazys Šimonis  – dailininkas iš pašaukimo, kurio kūryba – unikalus profesionalios ir folklorinės kūrybos dermės pavyzdys. Kūrybinį palikimą sudaro apie 2000 kūrinių: įvairios stilistikos peizažai, portretai, fantastiniai paveikslai, grafikos darbai. Menininkas taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklų projektus, dekoracijas ir scenos kostiumus Kazio Binkio, Vinco Krėvės, Kazio Jurašūno spektakliams, piešė iliustracijas vadovėliams bei lietuvių tautosakos leidiniams, išleido apsakymų rinkinį „Girių giesmės“ (1936 m.), parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.). Nuo jaunystės domėjosi istorija, archeologija ir etnografija. Vėlesniais metais ekspedicijose rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, architektūros paminklus.

Toliau skaityti „Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis“

Giovannos (Lozoraitis) pomidorų padažas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Puikioje 2005 m. leidyklos „Aidai“ išleistoje Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ buvusio Lietuvos diplomato Kazio Lozoraičio našlė, dailininkė ir restauratorė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (1930.09.30-2021.07.25) skaitytoją vedžioja ne tik po Antikos, viduramžių, renesanso, Baroko ir šių dienų Romą bei jos apylinkes, kur netrūksta ir lietuviškų pėdsakų, bet ir supažindina su Romos ir jos gyventojų kasdienybe, mada, kinu ir pačiais romiečiais. O knygos autorės paprašyta pasidalyti vienu kitu patarimu, kaip pasigaminti keletą itališkų patiekalų, mielai tai padaro.

Giovanna pažintį su italų virtuve siūlo pradėti nuo pomidorų padažo. Gaminant pomidorų padažą italė rekomenduoja naudoti konservuotus pomidorus, nors, sako ji, ir iš šviežių pomidorų pagamintas padažas nepalyginamai skanesnis nei pirktinis. 

Pomidorus reikia nuplauti, palaikyti verdančiame vandenyje, paskiau, perliejus šaltu vandeniu, nulupti, supjaustyti ir troškinti puode maišant medine mentele, kad padažas nesviltų, kol išsiskirs pakankamai sulčių. Kai pomidorai pakankamai išsileidžia, įpjaustykite į padažą truputį morkų, nuluptų saliero stiebų, įdėkite gabalą nelupto svogūno ir ketvirtį nulupto svogūno. Kai svogūnas suminkštėja, įverkite druskos, cukraus, karčiųjų raudonųjų paprikų – peperoncino. Išjungę ugnį, įpjaustykite baziliko. Pertrinkite masę mikseriu.

Toks padažas puikiai tinka su ryžiais, pasta, mėsos patiekalais. Beje, į troškinamus pomidorus įdėję dešrelę be odos arba faršo, gausite mėsišką pomidorų padažą. Italai tokį pomidorų padažą paprastai dar pagardina tarkuotu Parmos sūriu. Indelis su sūriu statomas ant stalo, kiekvienas valgytojas jo užsiberia tiek, kiek nori.

Daugiau Giovannos Pignatelli-Lozoraitis receptų ieškokite knygoje: Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Rašytojos Dainos Opolskaitės knygų lentyna

Kūrybiškiausios anotacijos konkursas „Pasaulis mano knygų lentynoje“ tęsiasi, tad raginame dalyvauti!

Kad pagautų įkvėpimas, kviečiame pasmalsauti, kokios knygos puošia rašytojos Dainos Opolskaitės asmeninę knygų lentyną, kokią knygą rašytoja rekomenduotų perskaityti ir kodėl.

Nebūtina ieškoti romano norint patirti skaitymo malonumą. Trumpų apsakymų knyga gali tapti puikiu iššūkiu. Nepriekaištingi savo struktūra ir intriguojantys apsakymai kviečia skaitytoją pasimatuoti ir savo, skaitytojo, brandą nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio. Svarbi rekomendacija: po kiekvieno apsakymo giliai įkvėpti ir neskubant sučiulpti ledinuką.


D. Opolskaitė apie Julio Cortazaro „Žaidimas baigtas“
Rašytojos Dainos Opolskaitės knygų lentyna. Didesnę nuotrauką rasite Nacionalinės bibliotekos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“>>

O daugiau informacijos apie konkursą „Pasaulis mano knygų lentynoje“ rasite štai čia >>

„Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pas sau dovanoji…“

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme rašytojų įamžinimo temai: domėjomės, analizavome, ieškojome įvairių įamžinimo formų. Neseniai įdomus įamžinimo ženklas (tiksliau, žinia apie jį) „surado“ mus. Liepos mėnesį rašytojui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, akademikui Vytautui Martinkui greta Eržvilko miestelio bibliotekos atidengtas vardinis ąžuolo suolelis – jurbarkiečio meistro Juozo Videikos meno kūrinys. Rašytojas gimė tuose kraštuose, Jerubiškių kaime, mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 metais. Neužmiršo nei savo gimtinės, nei Eržvilko. Vietos bibliotekoje jis dažnas svečias – su savo kūryba, knygomis ir prisiminimais.

Įdomu tai, kad suolelį puošia rašytojo mintis, išsakyta per Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro inicijuoto pokalbių ciklo su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais interviu.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis. Ne kiekvienas joje priklauso savai (bendraminčių, kolegų) komandai, sirgalių tribūnos – kaip per karantiną – būna ir tuščios.

Vytautas Martinkus

Visas interviu su V. Martinkumi>>

Visas pokalbių ciklas>>

Kokį kūrinį perskaityti rekomenduoja prof. Vytautas Landsbergis?

Prof. Vytautas Landsbergis per renginį Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, kur atvirajame fonde saugoma jo asmeninė biblioteka.

Ar ketinate dalyvauti kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Gal dar svarstote, kokią knygą vertėtų perskaityti ir pristatyti? O gal tiesiog ieškote skaitinio atostogoms arba ilgėjantiems vakarams? Galbūt apsispręsti padės knygas rašančių žmonių rekomendacijos. Iki konkurso pabaigos vis pasidalinsime rašytojų pasiūlymais, fotografijose įamžintais jų  knygų lentynų vaizdais.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo biblotekoje galima patyrinėti prof. Vytauto  Landsbergio asmeninę biblioteką. Valstybingumo erdvės lentynose  – atvirajame fonde – atsiveria itin marga knygų paletė. O ką V. Landsbergis rekomenduotų perskaityti  potencialiems  konkurso dalyviams?.. Pasiteiravome, kai  užsuko į Valstybingumo erdvę. V. Landsbergio pasirinkimas buvo kiek netikėtas:  jis rekomendavo Igno Šeiniaus novelę „Juzulis Ėglis.

Toliau skaityti „Kokį kūrinį perskaityti rekomenduoja prof. Vytautas Landsbergis?“