Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: Deimantė Žukauskienė apie pažintį su Marku Lipu

Pasakoja Deimantė Žukauskienė


Puslapis iš Brazilijos lietuvių žurnalo „Mūsų Lietuva“

Labai smagu, kai darbas dovanoja galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis. Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ ir ieškodama spaudos bendradarbių kontaktų buvau nekreipta į Marką Lipą, kuris ne tik papasakojo apie darbą bene ilgiausiai leistame (1948-2015) Brazilijos lietuvių žurnale „Mūsų Lietuva“, bet ir papasakojo apie savo šeimą, gyvenimą, darbus, mielai talkininkavo man ieškant kitų galimų respondentų bei suteikė žinių apie Brazilijos lietuvių bendruomenę. Labai tiksliai istoriką Marką Lipą yra apibūdinęs lietuvių istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, grįžęs iš ekspedicijos po Braziliją, ir parengęs pokalbių knygą, jog man belieka tik pritarti.

Markas Lipas – unikalus Vila Zelina herojus, kurio šaknys supina lietuviškus ir austriškus pradus. Ankstyvos tapatybės dilemos baigėsi aiškiai išreikšto lietuviškumo pergale. Prieš tapdamas profesionaliu istoriku, jis paragavo Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokslo ir ugdymo. Galima sakyti, kad yra tipiškas tos lietuviškos diasporos akademijos alumnas – pasirengęs daug paaukoti lietuvybės išlaikymo Brazilijoje labui, nuolat sekantis Lietuvos gyvenimo ritmą ir sakantis, kad čia – Brazilijoje – net tas, kad lietuviškai šneka nesklandžiai, neretai protėvių šalį myli labiau, nei naujieji emigrantai


Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas ; sudarytojai Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė. Vilnius : Versus aureus, [2013]. P. 29

Papasakokite savo šeimos atvykimo į Braziliją istoriją… Kada atvyko seneliai atvyko? Kaip jiems čia sekėsi įsikurti? Ką dirbo?

Kaip dauguma lietuvių, kurie emigravo į Pietų Ameriką XX a. pradžioje, mano seneliai iškeliavo iš Lietuvos 1927 metais dėl sunkios gyvenimo padėties. Abu buvo jauni, ir tuo metu vykdyta didelė propaganda, kaip gera buvo gyventi Brazilijoje: čia duona augdavo ant medžio, nereikėdavo daug drabužių dėvėti dėl šilumos ir t.t. Brazilijos valdžia kelionę apmokėdavo, nes tuo metu ypač reikėjo darbininkų kavos plantacijose. Mano močiutė buvo iš Raseinių, o senelis iš Rokiškio… Mano močiutė sakė, kad jos tėvas po ilgos kelionės, kai tik atvažiavo į kavos plantaciją, pamatė, kad nieko gero čia nėra. Lužne nebuvo baldų, jie turėjo miegoti ant kavos maišų… Dėl to, kad tie maišai buvo žemėti, supurvinti, jie manė, kad tai kraujas… Jie meldėsi ištisą naktį. Kai tik buvo galima, jie persikėlė į San Paulo miestą. Močiutė su seneliu susitiko lietuviškose sueigose, lietuviai stengėsi susirinkti salėse, bažnyčiose ir taip daug kas sau rasdavo porą. Seneliai dirbo paprastus darbus. Mano močiutė buvo valytoja, o senelis dirbo elektrinės techniku. Jie San Paulo mieste ir apsivedė. Po vestuvių, mano močiutė buvo namų šeimininkė, o senelis dirbo toliau elektrinėje iki pat pensijos.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: Deimantė Žukauskienė apie pažintį su Marku Lipu“

Atogrąžų nakties poetas

46551wykvqbk5r0Poeto Venancijaus Ališo1 lyrika nedaug tyrinėta. Galime rasti keletą recenzijų išeiviškoje spaudoje ar keletą biografinių įrašų enciklopedijose, žinynuose. Daugiausia į poeto kūrybą pasižiūrėta literatūrologės Viktorijos Skrupskelytės, rašytojo Antano Vaičiulaičio, kuris pažinojo poetą asmeniškai bei Kazio Bradūno, kuris sudarė poeto rinktinę „Anapus marių“(1984).   Toliau skaityti „Atogrąžų nakties poetas“

Apie misionierių Aleksandrą F. Bendoraitį

bendoraitisKun. F. Bendoraitis gimė 1919 m. rugsėjo 9 d. Betygaloje, mokėsi medicinos, vėliau studijavo kunigų seminarijoje Prancūzijoje. 1962 m. vyksta misionieriauti į Brazilijos džiunglių pakraštį. Talkinamas ses. Ksaveros Šakėnaitės bei remėjų, per keliolika metų įkūrė „Gerojo Ganytojo” ligoninę (Vakarų Amazonėje). Vėliau panašią bažnyčią pastatė ir Bolivijoje, kur gyveno ir čia kovojo su alkoholizmu ir narkotikų prekyba. Vos atvykęs suvokė didžiulių, retai apgyventų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, per kurį religinės ir bendrai švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines – laivus, kuriais lankydavo indėnų kaimus. Jo didžiausia svajonė buvo Guaporės upės saloje įsteigti raupsuotiems kaimą. Kun. dr. F. Bendoraitį visi vietiniai vadino Padre medico. Lietuvis misionierius rūpinosi ir čiabuviais indėnais, šelpdavo vargšus. Kun. F. Bendoraitis – geras fotografas, surinkęs unikalių nuotraukų iš indėnų gyvenimo. Už nuopelnus šaliai kunigas misionierius tapo Bolivijos upių laivyno garbės admirolu. Knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje” aprašomi ir kitų ten gyvenusių žurnalistų bei gydytojų įspūdžiai. Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis mirė lapkričio 22 d. Guayaramerine, Bolivijoje. Kunigas misionierius palaidotas savo statybos ligoninės kiemelyje netoli Guaporės upės, skiriančios Boliviją nuo Brazilijos.

Išeivijos laikraštyje „Draugas“ spausdinama R. John Rapšio atsiminimai apie Bendoraitį, kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius aplankius. Malonaus skaitymo!

Vasario 16-oji San Paule

foto1San Paule Brazilijos lietuvių bendruomenė, vadovaujama Waldemar Mališka Sidaravičiaus, surengė didelę Vasario 16-osios šventę. Šventė įvyko lietuvių rajone, Vila Zelina (statytas apie 1927 m. kada vyko didžioji lietuvių imigracija). Renginio metu Lietuvos aikštėje (Praca Republica Lituania) pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę. 1977 m. pastatytas paminklas Laisvei, kuriame iškalti Gedimino stulpai bei lietuviškos dainos žodžiai „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“. Toliau iškilmingos mišios vyko šv. Juozapo bažnyčioje. Į bažnyčią susirenka ir lietuvių kilmės žmonės, ir vietiniai brazilai. Toliau skaityti „Vasario 16-oji San Paule“

Su gimtadieniu, Rio!

Rio De Janeiro1565 m. kovo 1 d. portugalai įkūrė São Sebastião do Rio de Janeiro gyvenvietę. Rio de Žaneiras – antrasis pagal dydį Brazilijos miestas (6,02 mln. gyventojų, 2007 m.). Iki 1960 m. balandžio 21 d. jis buvo Brazilijos sostinė. Miestas žinomas savo paplūdimiais ir vienu seniausių Tižukos (Tijuca) nacionalinių parkų – jis laikomas didžiausiu urbanizuotoje teritorijoje esančiu pasaulio mišku – užima 33 km² plotą. Be abejonės, Rio de Žaneiras garsėja garsiausiu pasaulio karnavalu – jis rengiamas nuo 1641 m., trunka keturias dienas ir kasmet sutraukia apie milijoną žiūrovų. Miestą puošia milžiniška 38 metrų aukščio Kristaus skulptūra (Cristo Redentor; dizaino autorius Heitor da Silva Costa, skulptorius Paul Landowski), pastatyta 1931 m. ant Corcovado kalvos.

Mums Rio de Žaneiras – tai ir dar vienas pasaulio taškas, kuriame gyvena lietuviai. Šaltiniuose minimos pirmosios lietuvių šeimos, atvykusios 1892 m. Rio de Žaneiro lietuvių bendruomenė niekada nebuvo tokia gausi, kaip Sao Paulo, bet 1951 m. buvo priskaičiuojama 800 šeimų. Nors ir negausi, bendruomenė aktyviai reiškėsi Lietuvių sąjungos Brazilijoje, įkurtos 1931 m., veikloje. Kūrė ir savo draugijas: „Vilnis“, „Dainava“, „Ateitis“. Bendruomenė leido knygas, rengė radio laidas, parodas. Kūrybinga buvo ir lietuviškos parapijos veikla.

Besidomintiems daugiau informacijos Lituanikos fonde saugomuose leidiniuose:  Toliau skaityti „Su gimtadieniu, Rio!“