Poeto Venancijaus Ališo1 lyrika nedaug tyrinėta. Galime rasti keletą recenzijų išeiviškoje spaudoje ar keletą biografinių įrašų enciklopedijose, žinynuose. Daugiausia į poeto kūrybą pasižiūrėta literatūrologės Viktorijos Skrupskelytės, rašytojo Antano Vaičiulaičio, kuris pažinojo poetą asmeniškai bei Kazio Bradūno, kuris sudarė poeto rinktinę „Anapus marių“(1984).
Anot Viktorijos Skrupskelytės, Venancijaus Ališo kūryba ne vienu bruožu artima žemininkams, tačiau į 1952 m. išleistą „Žemės“ antologiją nepateko. Greičiausiai – dėl laiko ir erdvės distancijos. Tačiau jo poeziją taip pat persmelkęs „prasmės rūpestis2“. Venancijaus Ališo kūryboje „ryškus išėjimas iš savęs į objektyvinę tikrovę3“. Išeiviškoje spaudoje galime rasti įvairių poeto kūrybos vertinimų: „debiutinis rinkinys („São Bento varpai“ (1938) pažymėta D.B) jau liudijo, kad tai yra talentingos plunksnos poezija, įkvėpta svetimojo krašto egzotikos ir gimtinės nostalgijos4“. 1954 m. „Ateities“ žurnale, apie Venancijaus Ališo rinkinį „Cascata Cristalina“ rašoma: „šis rinkinys rodo poeto atoslūgį, įbrukta nemaža banalybių, tiesiog publicistikos5“. Kiek bebūtų skirtingų vertinimų, recenzijų, aišku, jog lyrikas į lietuvių poeziją ateina su nauju žodžiu, forma, neregėtais vaizdiniais, atogrąžų karščiu alsuojančiu kraštovaizdžiu. Literatūrologė V. Skrupskelytė išskiria: „Venancijus Ališas sukūrė du poetinius pasaulius: lietuvišką ir egzotišką. Pirmasis – lyriškas, švelnus, šiltas – yra paremtas lietuviškos gamtos detalėmis ir išreiškia poeto sielos emocinę pusę, o antrasis – paslaptingas, neįprastas, keista šviesa nušviestas – skaitytoją pastato ties atogrąžų krašto vaizdais, didingais kalnais, kaskadomis, bedugnių tyla, saulės nukepintais dykumų plotais. Šis egzotiškas pasaulis, Venancijui Ališui gerai pažįstamos Brazilijos atspindys, užburia savo neįprastu grožiu, didingumu, tropikų krašto garsais ir atmosfera, bet jis taip pat nusidažo nežemiška spalva, atveria antgamtinę perspektyvą, iš tikrųjų simbolizuoja poeto pajustą, už pasaulio ribų egzistuojančią tikrovę6“. Be tolimosios šalies egzotikos ir lietuviškojo peizažo sintezės poeto kūryboje taip pat svarbus žvilgsnis į praeitį, paliktos tėvynės kontempliacija. Kviečiame skaityti poeto lyriką >>>
1 Venancijus Ališas tikrasis vardas – Aleksandras Arminas. Slapyvardis sudarytas iš pirmųjų vardo raidžių, priešdėlio iš ir kilimo vietos pirmosios raidės (Ožkabaliai). Vardininko linksnis Ališas, o Venancijus – krikšto vardas. Venancijus Ališas gimė 1908 metais gruodžio 2 dieną. 1927 m. baigė „Žiburio“ gimnaziją Vilkaviškyje, o 1931 m. kunigų seminariją Gižuose. Kurį laiką vikaravo Keturvalakiuose, Alytuje. 1937 m. emigravo į Braziliją. Brazilijoje 1937 m. redagavo žurnalą „Šviesa“, kunigavo São Paulo, Joanapolio, Piracajaus, Mauį miestuose, lietuvių ir brazilų parapijose. Brazilijoje išleido eilėraščių rinkinius „São Bento varpai“ (1938), „Pietų Kryžius“ (1948) ir „Cascata Cristalina“ (1953). Po mirties išėjo poezijos rinktinė „Anapus marių“ (1984).
2 Žemė: poezijos antologija, Vilnius: Vyturys, 1991, 40.
3 Ten pat, 26.
4 Lietuvių egzodo literatūra, 1945-1990, Čikaga, 1992, 164.
5 „Venancijaus Ališo „Cascata Cristalina“, Ateitis, 1954, Nr. 4, p. 95.
6 Egzodo literatūros atšvaitai: išeivių literatūros kritika, 1946–1987, Vilnius: Vaga, 1989, 349.
Deimantė Bandzevičiūtė