Apsilankykite Lietuvių rašytojų draugijos 70-mečiui skirtoje virtualioje parodoje

lnb_rasytojai_1121_504x504_001
Lietuvių ir anglų kalbomis parengta paroda „Lietuvių rašytojų draugija: septyni dešimtmečiai istorijos“ kviečia lietuvių išeivijai ir literatūrai svetur neabejingus skaitytojus ir tyrėjus pakeliauti šios organizacijos veiklos keliais. Toliau skaityti „Apsilankykite Lietuvių rašytojų draugijos 70-mečiui skirtoje virtualioje parodoje“

Vilniaus knygų mugėje pristatyta monografija „Žibuntas Mikšys“

ž.mikšysKetvirtadienį Vilniaus knygų mugėje pristatyta monografija „Žibuntas Mikšys“. Renginį vedė Dailininkų sąjungos leidyklos Artseria direktorė Danutė Zovienė. Ji paminėjo, kad knygos idėja kilo tuometiniam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui. Knygos sudarytoja ir tekstų autorė menotyrininkė Erika Grigoravičienė pasakojo, kad darbas prasidėjo 2012 m. kovo mėn., kai ji nuvyko pas dailininką. Pradžia nebuvo lengva. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kuriantis Paryžiuje, nors ir buvo knygos priežastimi ir objektu, tačiau garsėjo „įsigilinimu ir pedantiškumu“, jis norėjo prisidėti prie leidinio sudarymo. Dešimt dienų, praleistų su grafiku, sudarytoja prisimena, kaip įdomią, bet gan sunkią patirtį. Žibuntas Mikšys daug pasakojo apie žmones, kuriuos sutiko prieškario Lietuvoje, DP stovyklose, JAV, o vėliau Prancūzijoje. Tiesa, apie save pasakojo mažai. Net uždraudė minėti bet kokias jo asmeninio gyvenimo detales. Nors pokalbių buvo daug, tačiau teksto knygoje liko mažai, pačiam Ž.Mikšiui „gerokai pabraukius“. Pati knygos idėja nebuvo parašyti Ž.Mikšio biografiją. Tai kūrybos albumas, kurį sudaro vienuolika skyrių. Jame pristatyta 300 grafiko darbų su trumpais dailėtyriniais komentarais. Kūrėjas išliko reiklus albumo bendraautorius. Jis norėjo, kad kiekvienas kūrinys būtų vertinamas, kaip savarankiškas objektas; be paralelių ir aliuzijų. Toliau skaityti „Vilniaus knygų mugėje pristatyta monografija „Žibuntas Mikšys““

Seminaras „Nacionalinės bibliotekos Lituanikos fondas: tyrimų ir informacijos sklaidos galimybės“

susitikimo dalyviaiRugpjūčio 28 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko seminaras-diskusija „Lituanikos fondas: tyrimų ir informacijos sklaidos galimybės“. Susitikimo pradžioje Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė pasveikino susirinkusius, įžangos žodį tarė Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė. Susitikime dalyvavo Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto l. e. p. dekanė. doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Lituanikos skyriaus darbuotojai. Šio seminaro tikslas – supažindinti su įvairių mokslo šakų leidiniais, esančiais Lituanikos fonde, pasiūlyti tyrinėtinas sritis/ar preliminarias temas jauniesiems tyrėjamas, stiprinti ryšius su Lietuvos edukologijos universitetu. Toliau skaityti „Seminaras „Nacionalinės bibliotekos Lituanikos fondas: tyrimų ir informacijos sklaidos galimybės““

1937 05 07 Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Rygoje tapo Europos čempione

1937 m. Europos čempionai: Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Stasys Šačkus, Jonas Žukas, Leonas Baltrūnas, Leonas Kepalas, Zenonas Puzinauskas, Artūras Andrulis, Leonas Petrauskas, Eugenijus Nikolskis, Česlovas Daukša, Pranas Mažeika

Krepšinis Lietuvoje pradėtas žaisti apie 1920 m., o 1922 m. balandžio 23 d. Kaune įvyko pirmosios rungtynės. Galima sakyti, kad iš JAV į Lietuvą krepšinį atvežė Amerikos lietuviai. Iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio krepšinis nebuvo itin populiarus. Jį lietuviai laikė moterišku sportu, todėl nelabai juo domėjosi. Kai 1935 metais pajėgiausi šalies krepšininkai latviams pralaimėjo 10:123, atrodė, kad krepšiniui nelemta užimti aukštų pozicijų Lietuvoje. Tuomet į Lietuvą atvykę išeivijos lietuviai, įvykdė tikrą krepšinio revoliuciją. 1935 m. Kaune apsigyveno iš JAV atvykęs Konstantinas Savickas, kartais vadinamas Lietuvos krepšinio tėvu. Studijuodamas teisę JAV, K. Savickas aktyviai sportavo. Atvykęs į Lietuvą jis dirbo Kūno kultūros rūmų sporto instruktoriumi. Tąkart šalies krepšinio būklė buvo apverktina. Pradėjus rinktinę treniruoti K. Savickui šalies krepšinio reikalai pradėjo sparčiai taisytis. Jo kvietimu į Kauną perduoti krepšinio paslapčių atvyko žinomi JAV lietuvių krepšininkai Pranas Talzūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Juozas Žukas, B. Budrikas. 1937 m. latviams vėl pralaimėta, bet jau mažesniu rezultatu. Prieš pat antrąjį 1937 m. Europos krepšinio čempionatą Latvijoje K. Savickas perdavė šalies vyrų krepšinio rinktinę treniruoti F. Kriaučiūnui. Pastangos nenuėjo veltui – 1937 m. gegužės 7 d. Lietuvos rinktinė, atvykusi autsaiderio pozicijose, netikėtai pirmąkart tapo Europos čempionais. Labiausiai nusipelniusiems žaidėjams buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai. Krepšininkai buvo pirmieji Lietuvos sportininkai, gavę valstybinius apdovanojimus.  Toliau skaityti „1937 05 07 Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Rygoje tapo Europos čempione“

Tautinės vėliavos spalvos

Vėliava1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Tarybos komisijos sprendimu įsigaliojo tautinės vėliavos spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Iki šio sprendimo buvo nueitas ilgas diskusijom žymėtas kelias.

Tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas Europoje įsivyravo XVIII a. pabaigoje. Lietuvos valstybės vėliava– tautinė vėliava– kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju– lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę. Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus. Tuomet buvo pasirinktos dvi spalvos: mėlyna, reiškusi pastovumą, ir žalia – viltį. Diskusija dėl Lietuvos, o kartu ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona: balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna– Lietuvą. Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą. Numalšinus jį tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.  Toliau skaityti „Tautinės vėliavos spalvos“

Iš Lituanikos fondų: LKB kronika

LKB kronika1972 m. kovo 19 d. pogrindžio sąlygomis Lietuvoje išleistas pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris. Gražus 40 metų jubiliejus buvo minėtas pernai. Bet tikrai verta prisiminti šią datą, nes LKB kronika – tai bene šviesiausias nesmurtinio pasipriešinimo puslapis XX a. Lietuvos istorijoje. Nors intensyviai persekiojama, LKB kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų. Kroniką leido Lietuvos kunigai bei disidentai, o ją platinant dalyvavo daugybė įvairių asmenų. Tektų vardinti ilgą sąrašą. Tad paminėsim pirmąjį leidinio redaktorių kunigą Sigitą Juozą Tamkevičių ir kunigą Joną Borutą, kuris perėmė vadovavimą leidybai po S. J. Tamkevičiaus suėmimo. Pati LKB kronika taip apibūdino savo bendradarbius: „Jei prieš 10 metų LKB Kronika turėjo vos kelis bendradarbius, tai šiandien jų labai daug ir Tėvynėje, ir už jos ribų. <…> Daugumos bendradarbių pavardžių LKB Kronika nežino, bet jaučia jų moralinį artumą“. (1) Suprantama, kad Lietuvoje Kronika buvo platinama ypač sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Mažai kas žinojo, kaip atrodė originalus Kronikos numeris. Mašinraščio kopijos, kurių tituliniame puslapyje buvo spausdinamas šūkis „Perskaitęs, duok kitam!“, ėjo iš rankų į rankas ir tai dažniausiai buvo nuorašų nuorašai. LTSR KGB 1984 m. rugpjūčio 6 d. TSRS KGB nurodė, kad pagal iškeltas baudžiamąsias bylas dėl LKB kronikos leidybos ir platinimo baudžiamojon atsakomybėn patraukti 23 asmenys, 63 asmenims buvo taikytos „profilaktinės priemonės“, bet Kronika buvo leidžiama ir platinama toliau. (2) Toliau skaityti „Iš Lituanikos fondų: LKB kronika“