1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių̨ ūkininkų̨ šeimoje gimė Jonas Basanavičius. Tokiose šeimose dažnai norėta, kad vienas iš sūnų „išeitų į kunigus“: Basanavičius čia išsiskiria tuo, kad sugebėjo tėvus geruoju perkalbėti, užglaistyti konfliktą. Iš pradžių̨ įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos. Daugelis turbūt viena ausimi girdėjo arba akies krašteliu kažkur matė faktą, kad Basanavičius gyvenimas glaudžiai susijęs su Bulgarija. Bulgarijon Basanavičius išvyko, nes jaunam gydytojui nepavyko įsitvirtinti Maskvoje. Nuo darbo likusį laiką jis skyrė Lietuvos praeities tyrinėjimams, prasidėjusiam tautiniam atgimimui. Nuo 1882 m. vidurio, dėl pasikeitusių aplinkybių atsisakęs vyriausiojo gydytojo tarnybos Lomo miesto ligoninėje, Basanavičius, dar jaunas vyras, dvejus metus romantiškai klajojo po Europą. Prahoje sutiko būsimąją žmoną Gabrielę Eleonorą Mol. Meilės miestu Basanavičiui tapusi Praha lietuvių kultūros istorijoje svarbi tuo, kad čia Basanavičius galėjo stebėti kitos nedidelės tautos – čekų – kultūrinę emancipaciją; parengė spaudai pirmąjį Aušros numerį (vėliau Aušrą redagavo kiti asmenys). 1884 m. Basanavičius, jau su žmona, sugrįžo į Bulgariją, vėl gydytojavo. Atėjo sudėtingi laikai: šalis buvo politiškai nerami, o abu sutuoktiniai susidūrė su rimtomis sveikatos bėdomis. 1889 m. jaunoji žmona mirė nuo džiovos. Visgi Basanavičius Bulgarijoje suleido šaknis (bent jau kuriam laikui): 1891 m. jam suteikta Bulgarijos pilietybė, 1892 m. jis persikėlė į Varnos miestą. Basanavičius aktyviai dalyvavo šio miesto viešajame gyvenime, buvo išrinktas į miesto tarybą. Dabar Varnoje yra Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nenorėjo sugrįžti į Tėvynę: caro valdžia Basanavičiui nesuteikdavo oficialaus leidimo. Visgi 1905 m. Basanavičius sugrįžo, apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į aktyvų kultūrinį bei politinį gyvenimą. Dabar visiems puikiai žinoma, kad ilgamečio darbo kulminacija tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymas 1918 m. vasario 16 d. Gal kiek mažiau žinoma, kad 1920 m., Basanavičius liko gyventi okupuotame Vilniaus krašte. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d.[1], Lietuvai minint devintąsias nepriklausomybės metines.
Toliau skaityti „Lietuvių tautos patriarchas ir jo rašytinis palikimas”Žyma: Jonas Basanavičius
Tautinės vėliavos spalvos
1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Tarybos komisijos sprendimu įsigaliojo tautinės vėliavos spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Iki šio sprendimo buvo nueitas ilgas diskusijom žymėtas kelias.
Tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas Europoje įsivyravo XVIII a. pabaigoje. Lietuvos valstybės vėliava– tautinė vėliava– kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju– lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę. Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus. Tuomet buvo pasirinktos dvi spalvos: mėlyna, reiškusi pastovumą, ir žalia – viltį. Diskusija dėl Lietuvos, o kartu ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona: balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna– Lietuvą. Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą. Numalšinus jį tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija. Toliau skaityti „Tautinės vėliavos spalvos”