Parengė Arida Riaubienė
Pamažu artėja į pabaigą 2022-ieji – Ievos Simonaitytės metai, pasiūlę ir tebesiūlantys daug progų prisiminti šią Mažosios Lietuvos metraštininkę.
Vienas iš susidomėjimą keliančių objektų yra Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma rašytojos asmeninė biblioteka, kurioje sukaupta 1335 tomai knygų. Apžiūrint rašytojai priklausiusias knygas, skaitant ją pažinojusių žmonių atsiminimus, galima susidaryti vaizdą, kas buvo būdinga Simonaitytei skaitytojai.
Yra išlikę nemažai nuotraukų, kuriose Simonaitytė nufotografuota su knyga rankose, kitose – stovinti prie savo knygų lentynos.
Rašytojos kūrybą nagrinėjusi Romana Dambrauskaitė-Brogienė rašė, „kad Simonaitytė mėgsta iki išnaktų skaityti“[1], „skaito ji paprastai vakarais, ir kartais iki trečios ar ketvirtos valandos nakties plieskia jos langas“[2]. Simonaitytės namų šeimininkė Domicelė Rimaitienė prisiminė, kad rašytoja „skaitė dienų dienas“[3]. Artimas Simonaitytės bičiulis, kultūros darbuotojas Vytautas Rimavičius, žvelgdamas į nuotrauką, kurioje pavaizduota rašytoja ir jos bibliotekos knygos, rašė: „Rašytoja, šviesiąja suknele pasirėdžiusi, guli ant sofos ir šypsodamasi kalba telefonu, akys primerktos. Už Jos – lentyna pilna knygų. Sudėtos nugarėlėmis, keletas ant viršaus, matyt, jas skaito“[4].
Tyrinėjant rašytojos asmeninę biblioteką, galima pastebėti, kad joje ypač daug vokiečių autorių grožinės literatūros tomų. Simonaitytė mintinai mokėjo Johano Volfgango Gėtės, Frydricho Šilerio eilėraščių, žavėjosi Henriko Heinės kūryba. Pokario metais sukauptame literatūros rinkinyje buvo Gotholdo Efraimo Lesingo, Heinricho von Kleisto, Teodoro Štormo, Ernsto Vicherto, Hermano Zudermano, Gerharto Hauptmano, Liono Foichtvangerio raštų.
Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje buvusiame lietuvių grožinės literatūros rinkinyje gausu Juozo Baltušio, Kazio Borutos, Sofijos Čiurlionienės, Augustino Griciaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Sirijos Giros, Mykolo Sluckio, Antano Venclovos knygų. Iš lietuvių poetų Simonaitytė skaitė Eugenijaus Matuzevičiaus knygas, vertino Justiną Marcinkevičių. Apie pastarąjį dienraščiui „Kalba Vilnius“ 1972 m. rašytoja yra sakiusi : „<…> vienkartinis rašytojas. Tokių negreit turėsime“[5].
Be grožinės literatūros, Simonaitytė mėgo skaityti knygas apie gamtą, kelionių aprašymus. Jai nebuvo svarbu, ar knyga skirta suaugusiems, ar mažiesiems skaitytojams.
Rašytojos bibliotekoje yra nemažai įvairiomis progomis dovanotų dailės ir fotografijos albumų. Pavyzdžiui, albumą apie Vilniaus universitetą 60-ojo gimtadienio proga rašytojai padovanojo šios aukštosios mokyklos studentai ir dėstytojai. Leidyklos „Vaga“ kolektyvas 1976 m. Simonaitytei padovanojo Prano Gudyno sudarytą albumą „Lietuvos tapyba“ (1976). Albumus rašytojai dovanodavo ne tik atskiri kolektyvai, žymūs visuomenės veikėjai, bet ir draugai, bičiuliai. Galima tik svarstyti, ar tokio tipo dovanos tuo metu buvo dažnos, savotiškai madingos, ar dovanotojai žinojo, kad rašytoja labai vertina dailės ir fotografijos albumus. Kartais per vieną gimtadienį Simonaitytė gaudavo po kelis to paties albumo egzempliorius. Pavyzdžiui, vieną M. K. Čiurlionio reprodukcijų albumo (1976) egzempliorių rašytoja 1977 m. gavo dovanų iš tuometinio Vilniaus specialiosios ligoninės Antakalnio gatvėje direktoriaus Vinco Čepaičio, antrą tokį patį albumą padovanojo rašytojas Eugenijus Matuzevičius ir jo žmona Genovaitė.
Rašytojos bibliotekoje yra ir enciklopedinių leidinių. Dailininkė Valerija Juškienė (1903–2000), kuri 1946 m. buvo gavusi užsakymą nutapyti Simonaitytės portretą, prisiminė, kad ją stebindavo rašytojos išsilavinimas, tiesiog enciklopedinės žinios. Anot dailininkės, „Brokhauzas“ buvo parankinė Simonaitytės knyga[6].
Simonaitytė domėjosi naujai leidžiamomis knygomis. Jos bibliotekoje išlikęs Valstybinės grožinės literatūros leidyklos 1958 metų knygų katalogas, kurio antraštiniame lape yra rašytojos įrašas: „Išsirinkite ir parašykite kokių knygų norite“. Šio katalogo p. 58, prie E. M. Remarko knygos „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1958) anotacijos Simonaitytė įrašė: „Gal yra pas jus vok. k.“ Kitų ją dominančių knygų anotacijas rašytoja pažymėjo pieštuku.
Skaitydama rašytoja su knyga elgėsi pagarbiai, spaudinių lapų nelankstė. Vartant Simonaitytės asmeninės bibliotekos knygas, pavyko pastebėti įvairių radinių, kuriuos rašytoja naudojo kaip knygų skirtukus. Tai laikraščių iškarpos ir skiautės, įvairių metų sieninio kalendoriaus lapeliai, siuntos pakavimo juosta, korta, saldainių popierėliai, vizitinės kortelės, šventi paveikslėliai. Knygose pasitaiko nuo laiko pageltusių sudžiovintų augalų žiedų ar lapų. Kai kurios rašytojai priklausiusios knygos, daugiausia vokiečių kalba, turėjo knygų žymeklius – šilko virveles skaitomai vietai žymėti.
Rašytojos namų šeimininkė D. Rimaitienė teigė, kad „skaitydama Simonaitytė įrašų nedarė. Jose niekada nebraukė. Sakydavo: Knyga turi būti švari“[7]. Artimai su rašytoja bendravusi fotografė ir pedagogė Ona Pajedaitė prisiminė, kad rašytoja nepalankiai žiūrėjo į knygų braukymą, knygas saugojo[8].
Vis tik peržiūrint rašytojos asmeninės bibliotekos knygas, galima pastebėti įvairių Simonaitytės skaitymo pėdsakų. Rašytoja mėgdavo tam tikra rašymo priemone – pieštuku, tušinuku ar net rašaliniu parkeriu pasižymėti patikusį eilėraščio posmelį, į atmintį įstrigusią teksto vietą. Pavyzdžiui, jos mėgto autoriaus Ernsto Vicherto romane „Die Jeronim-Kinder“ (1953) gausu pabraukymų paprastu pieštuku ir mėlynu rašalu.
Gerai mokėdama vokiečių kalbą, Simonaitytė neretai knygose ištaisydavo vertėjo klaidas. Pavyzdžiui, Jaroslavo Hašeko knygoje „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ (T. 1, 1956) rašytoja vokiškų žodžių junginį „ein blöder Kerl“, išverstą kaip „pamišėlis“, perbraukė mėlynu rašaliniu parkeliu ir užrašė „Kvailas vyras“.
Rašytoja skaitomų tekstų paraštėse vis dėlto yra palikusi ir komentarų. Vokiečių autoriaus Bernhardo Kelermano romane „Mirties šokis“ (1958) tekste esantį žodį „be abejo“ komentavo taip: „Jeigu sakoma: be abejo, tai vis dėlto dar abejojama“.
Svarbūs įrašai, susiję su rašytojos kūrybine mintimi. Nemažai taisymų mėlynu rašalu matyti jos apsakyme vaikams „Meilutis ir Gužiukas“, išspausdintame 6-ajame raštų tome (1958). Romano „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (1971) viename iš skyrių taip pat gausu Simonaitytės taisymų mėlynu rašalu.
Pati gerbdama knygą, rašytoja norėjo kad ir kiti ją gerbtų. Asmeninėje Simonaitytės kolekcijoje yra pasilikęs knygos „… O buvo taip“ (1960) egzempliorius, skirtas sesers dukrai Evaginai Šiliauskaitei[9]. Jame rašytoja įrašė dedikaciją: „Mano brangiai, numylėtai ir tolimai Evaginai! Norėčiau, kad išmoktum pati skaityti lietuviškai ir paskaitytum, kaip augo ir vargo teta Eva. Neužmiršk manęs, mano širdingai mylima, vis dar ir nematyta Ginutėle! Kaunas, 1960 m. gruodis“.
Giminaitei Erikai dovanodama J. Baltušio romaną „Parduotos vasaros“ (D. 1, 1957) Simonaitytė įrašė: „Erikutei, [10] dėl to, kad myli knygą“.
Šie dedikaciniai įrašai rodo, kaip rašytoja suvokė knygos kultūrą ir jos vertę.
[1] Dambrauskaitė, Romana. Ieva Simonaitytė. Vilnius: Vaga, 1968, p. 216.
[2] Ten pat, p. 217.
[3] Kaunas, Domas. Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija / liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. 2-oji laida. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 277.
[4] Rimavičius, Vytautas. Ieva Simonaitytė – per skausmą į šlovę: prisiminimai, pasakojimai. Klaipėda: Klaipėdos rytas, 1997, p. 46.
[5] Simonaitytė, Ieva. Žiūriu, klausau, laukiu. Kalba Vilnius, 1972, saus. 21, nr. 3, p. 4.
[6] Vailionytė, Danutė. Pašnekesių nuotrupos, bendravimo akimirkos. Kauno diena, 1997, vas. 1, nr. 26, p. 21.
[7] Kaunas. Aš esu Etmės Evė, p. 277.
[8] Kaunas. Aš esu Etmės Evė, p. 236.
[9] Šiliauskaitė- Walker, Evagina – psichologė, Ievos Simonaitytės dukterėčia, gyvena Kanadoje.
[10] Erika Volgemūtaitė – Ievos Simonaitytės pusseserės Volgemūtienės duktė, po santuokos – Urbaitienė.