Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Suaugusiųjų kategorija
„Nemokėjau aš tame Vilniuje gyventi“…
Vyresnės kartos skaitytojai, ar norite prisiminti savo jaunystės laikų atmosferą? Ne tai, ką iškrėtėte per nepatyrimą ar kvailumą, bet aplinką, kurioje gyvenote, tuometines nuotaikas, žmonių tarpusavio santykius. O jauniesiems skaitytojams, gal irgi įdomu, kokie buvo tie senieji laikai – praėjusio amžiaus dalis, dar iki Sąjūdžio laikų? Taigi siūlau paimti žemaičių krašto rašytojo Romualdo Granausko (1939–2014) knygą TRYS VIENATVĖS. Tai Rašytojų sąjungos 2011-aisiais išleistas novelių romanas (beje, tai ne pirmoji tokio žanro autoriaus knyga), kurį sudaro 10 novelių, tad jas galima skaityti kaip atskirus, savarankiškus kūrinius. Vis dėlto jie papildo vienas kitą, kuria gyvenimo pynę – įdomią ir spalvingą. Nors knyga neįvardyta kaip autobiografinė, joje atsiveria nemažai su autoriaus gyvenimu susijusių epizodų. Ne vienas skaitytojas, pažinojęs rašytoją jaunystėje, girdėjęs apie jį iš pažįstamų, dažnai ieško autentiškumo ir lygina su sava patirtimi ir prisiminimais. Tuo labiau, kad minima ne viena Žemaitijos vietovė, tikrų žmonių pavardės ir kai kurie tikri atsitikimai. Juokingi ir anekdotiški. Tragikomiškos gyvenimo akimirkos, autoriaus atmieštos su be galo subtiliu humoru, priverčia netgi garsiai nusikvatoti.
Pirmoje novelėje ŽIOGO APSIREIŠKIMAS (dedikuota Jonui Strielkūnui) paminėjęs Vilnių, vėliau rašytojas grįžta į skirtingas Žemaitijos vietas, savo jaunystės metus. Romane nuotaikingai, ironiškai rašoma apie sovietinių laikų realijas, sovietinius didvyrius, romantizavusius savo žygdarbius. O sunki inteligento (kūrėjo) buitis, nepritekliai perteikiama su saikinga saviironijos doze. Autorius nesistengia pagražinti savo praeities, nelabai pavyzdingo savo elgesio (už muštynes pašalinamas iš mokyklos). Ir vėliau minimi realūs redaktoriai, rašytojai, su kuriais Romualdas Granauskas susitinka, bendrauja ar vyriškai (prie vyno butelio) leidžia laiką Vilniuje. Meninė išmonė ar tikrovė, kad čia, Vilniuje, konservatorijoje, dirbdamas „aktoriaus meistriškumo katedros rekvizito sandėly“ rašo ROŽĖS PRAŽYDĖJIMĄ TAMSOJ? Savo buitį įvertindamas granauskišku humoro matu.
„Nemokėjau aš gyventi tame Vilniuje, niekada ir neišmokau“, – prisipažįsta novelėje BALTAS TRIUŠIS. Vilnius anuomet laisvo mąstymo talentingam rašytojui atvėrė išskirtinę pusę – gyvenimo pažintį ypatingoje vietoje, Vasaros 5 įsikūrusią psichiatrijos ligoninę, veikiau primenančią kalėjimą. Už ką? Atsakymas yra knygoje TRYS VIENATVĖS arba, jei gerai pažįstama sovietinė sistema.
Skirtingai nei kitiems, ne Vilniuje gimusiems rašytojams, sostinė Romualdui Granauskui netampa jaukiu civilizacijos lopšiu ar teikia temų kūrybai. Širdis ir mintys liko Žemaitijoje. Norite pajusti žemaitiškas sakinio intonacijas? Atsiverskite šį novelių romaną. Galbūt atpažinsite ir kai kuriuos personažus.
Anotuojama knyga: Romualdas Granauskas, Trys vienatvės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
Kalba neredaguota.