Parengė dr. Arida Riaubienė
Per savo gyvenimą rašytoja Ieva Simonaitytė pakeitė nemažai gyvenamųjų vietų. Nuo 1921 m. sausio iki 1938 m. spalio ji gyveno Klaipėdoje. Iš Klaipėdos išvyko į Šveicariją ir Le Sapieno klinikoje gydėsi iki 1939 m. birželio. 1939 m. vasarą Simonaitytė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose, čia praleido metus. Daugiau nei 20 metų – nuo 1940 iki 1963 m. – ji gyveno Kaune. Nuo 1963 metų rudens iki pat gyvenimo pabaigos, t. y. 1978 m. rugpjūčio 27 d., rašytojos gyvenamoji vieta buvo Vilnius, vasaras ji leisdavo Priekulėje.
Simonaitytės gyvenimo Klaipėdoje metai svarbūs dėl kelių priežasčių. Čia buvo parašytas ją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Klaipėdos laikotarpis taip pat sietinas su rašytojos asmeninės bibliotekos formavimosi pradžia.
Mažosios Lietuvos visuomenininko ir ilgamečio spaustuvininko Anso Bruožio (1876–1928) kviečiama iš gimtųjų Vanagų į Klaipėdą Simonaitytė persikraustė gyventi 1921 m. pradžioje. Nuo 1925 iki 1931 m. būsimoji rašytoja gyveno Butsargių gatvėje, Nr. 2., po kurio laiko „[…] apsigyveno priešais buvusiame Žiabrės (Szabries) name, Tilžės (dabar – Vilniaus) 11“[1].
Taiklūs buvo A. Bruožio žodžiai – „Tu rašytoja. Jei ne šiandien, tai rytoj tikrai būsi“[2]. Gyvendama Butsargių gatvėje, Simonaitytė pradėjo rašyti romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Tuo tarpu Tilžės gatvėje buvo parengtas romano „Vilius Karalius“ pirmasis tomas[3] ir galutinai užbaigtas „Aukštujų Šimonių likimas“. „Jei Butsargių gatvelėje I. Simonaitytė, jos žodžiais sakant, tapo rašytoja, tai Tilžės g. Nr. 11 ji išaugo iki uostamiesčio garsenybės – profesionalios rašytojos“[4].
Įsikūrusi Klaipėdoje, būsimoji rašytoja dirbo Lietuvos konsulato raštinėje, mokėsi mašinraščio, stenografijos, lietuvių kalbos kursuose. 1922 m. ji perėjo dirbti į „Ryto“ bendrovės spaustuvę mašininke ir korektore, dar vėliau – į „Prūsų lietuvių balso“ (1919–1923) redakciją. Čia dirbdama Simonaitytė turėjo progos susipažinti su Klaipėdos krašto literatų kūriniais. Nuo 1925 m. gruodžio iki 1936 m. gegužės būsimoji rašytoja dirbo Klaipėdos krašto Seimelyje mašininke ir vertėja. Nors darbas įstaigoje atimdavo daug laiko, Simonaitytė šiuo laikotarpiu parašė ne vieną novelę, eilėraštį. 1920–1933 m. kalendoriuose ir periodiniuose leidiniuose – „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1923), „Rytojus“ (1920–1922), „Lietuvos keleivis“ (1924–1939) – ji paskelbė apie 100 eilėraščių „[…] lietuvių priešinimosi tautinei priespaudai, jaunimo kvietimo į aktyvesnę veiklą, Klaipėdos sujungimo su Lietuva“ džiaugsmo temomis“[5]. Naujų idėjų kūrybai rašytoja sėmėsi iš skaitomos lektūros. Tikėtina, kad rašydama patriotinius, tėvynę aukštinančius eilėraščius, būsimoji lietuvių literatūros klasikė buvo skaičiusi V. Kudirkos Pr. Vaičaičio, Maironio poezijos knygas.
Klaipėdos laikotarpiu Simonaitytė savo knygų rinkinį pildė vokiečių autorių, susijusių su Lietuva, knygomis. Gyvendama nedideliame butelyje Tilžės gatvėje, Nr. 11, rašytoja jau turėjo Hermano Zudermano[6] ir Ernsto Vicherto[7] knygų. Klaipėdos krašto spaudoje gyvai aptariamus Vicherto kūrinius Simonaitytė buvo perskaičiusi po kelis kartus. Rašytoja tuo metu „[…] su savamokslio godumu ir imlia atmintimi“[8] skaitė knygas ir iš „Didžiosios Lietuvos“. Anot su Simonaityte bendravusio ir atsiminimus apie ją rašiusio fotografo Bernardo Aleknavičiaus (1930–2020), gyvendama Klaipėdoje, rašytoja turėjo nedaug knygų, bet jos jai buvo be galo brangios, skaitytos ne vieną kartą[9]. Tikėtina, kad šios asmeninėje bibliotekoje buvusios knygos Simonaitytei padėjo susivokti kai kuriuose gyvenamojo meto klausimuose, turėjo įtakos jos pažiūrų formavimuisi. Lietuvių literatūros ir pasaulio šalių grožinės kaupimas atspindėjo rašytojos ir knygų skaitytojos interesus. Grožinės literatūros skaitymas vienaip ar kitaip veikė rašytojos kūrybinės laboratorijos plėtrą ir turėjo didelę reikšmę pačiai literatūrinio proceso eigai.
Knygas Simonaitytei dovanodavo „Prūsų lietuvių balso“ redakcijos darbuotojai, draugai ir pažįstami. Sparčiai pildytis asmeninis knygų rinkinys pradėjo 1936 m., rašytojai gavus valstybinį apdovanojimą už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Rodydami dėmesį, Simonaitytei savo knygas su autografais dovanojo kiti valstybinių literatūros premijų laureatai – Liudas Dovydėnas (1936 m. Lietuvos valstybinė premija už romaną „Broliai Domeikos“), Antanas Miškinis (1935 m. „Sakalo“ leidyklos premija už poezijos rinkinį „Varnos prie plento“), Salomėja Nėris (1938 m. Lietuvos valstybinė literatūros premija už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“). Pavyzdžiui, poetas Antanas Miškinis (1905–1983) eilėraščių rinkinyje „Varnos prie plento“ (1935) paliko prasmingą įrašą: Draugui Jevai Simonaitytei – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos visiško suartinimo vardan Antanas Miškinis [parašas] 1936. [III ar IV] 23 Klaipėda.
Simonaitytės bičiulė, pedagogė Rahel Marytė Cyglerytė dovanodama Rudolfo Naujoko[10] (1903–1969) knygą „Das Memelland in seiner Dichtung“ (Memel, 1935; liet. Klaipėdos kraštas poezijoje) juodu rašalu kaligrafiškai įrašė: Žmogui reikalinga vietelė // Nors tai būtų mažiausia, – // Iš kurios jis galėtų pasakyti: // Žiūrėk, tai yra mano! // Čia aš gyvenu, čia myliu, // Čia silsiuosi, // Čia mano tėviškė, // Čia aš esu namie. // Atsiminimui // R. Marytė Cyglerytė, // Mokytoja. // Klaipėda, 1936 m. kovo mėn. 20 d.
Simonaitytės asmeninės bibliotekos knygose esančios lipdės rodo, kad tarpukario laikotarpiu išleistas knygas vokiečių kalba rašytoja pirko Klaipėdoje buvusiame knygyne, kuris nuo 1867 iki 1905 XI. 1 priklausė Robertui Šmitui, vėliau, t. y. nuo 1879 iki 1940 m. – Richardui Kripsui[11]. Nedidelė šio knygyno lipdė įklijuota P. Eipper knygos „Die gelbe Dogge Senta“ (Berlin, 1936; liet. Geltonasis šuo Senta) (1936) ir W. Beumelburg knygos „Kaiser und Herzog“ (Oldenburg i. O, 1936; liet. Imperatorius ir kunigaikštis) priešlapiuose.
Taigi, gyvendama Klaipėdoje, Simonaitytė brendo kaip kūrėja ir išranki skaitytoja. Šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai asmeninei bibliotekai; rašytoja deramai buvo įvertinta už savo kūrybą – ji tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureate, plėtėsi pažįstamų ir draugų ratas.
Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, Simonaitytė apsigyveno Kaune ir atsidėjo rašymui.
[1] Vareikis, Vygantas. 99 Klaipėdos miesto istorijos = 99 stories about Klaipėda = 99 Geschichten der Stadt Klaipėda. Klaipėda: Druka, 2008, p. 94.
[2] Simonaitytė, Ieva. Nebaigta knyga. Vilnius: Vaga, 1965, p. 96.
[3] Aleknavičius, Bernardas. Vakarė žvaigždė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998, p. 25.
[4] Aleknavičius, Bernardas. Neblėstančios akimirkos. Susitikimai su Ėve. In Baltija: literatūrinis visuomeninis almanachas. Vilnius: Mintis, 1996, p. 127-128.
[5] Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: iš Mažosios Lietuvos XIX a.-XX a. pradžios lietuvių poezijos / [redakcinė komisija: J. Marcinkevičius (pirmininkas) … [et al.] ; [tekstus parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė Domas Kaunas]. Vilnius: Vaga, 1986, p. 27.
[6] Hermanas Zudermanas (1857–1928) – vokiečių rašytojas ir dramaturgas, rašęs apie Klaipėdos krašto lietuvininkus. Šiuo metu Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje, saugomoje Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, yra H. Zudermano novelių knyga „Kelionė į Tilžę“ (1960).
[7] Ernstas Vichertas (1831–1902) – teisininkas ir visuomenės veikėjas. Jo kūryboje svarbi vieta tenka Rytų Prūsijos istorijai, Mažosios Lietuvos socialinei ir kultūrinei atmosferai.
[8] Kubilius, Vytautas. Ievos Simonaitytės kūryba. Vilnius: Vaga, 1987, p. 67.
[9] Aleknavičius, Bernardas. Neblėstančios akimirkos. Susitikimai su Ėve. In Baltija: literatūrinis visuomeninis almanachas. Vilnius: Mintis, 1996, p. 128.
[10] Rudolfas Naujokas (1903–1969) – rašytojas, pedagogas, jo rašiniai kartoti įvairiose kraštotyrinėse knygose apie Rytprūsius, skelbti išeivijos spaudoje.
[11] Kaunas, Domas. Mažosios Lietuvos knygynai (iki 1940 m.): žinynas. Vilnius: Lietuvos knygų rūmai, 1992, p. 127–128.