Šį kartą kviečiame susipažinti su Platelių „Švazeliu“.
Advokatas Zigmas Toliušis artimai bičiuliavosi su kraštotyrininku, ilgamečiu „Aušros“ muziejaus vadovu Feliksu Bugailiškiu (1883–1965). Neretai jiedu kartu keliaudavo po Žemaitijos dvarus. Kaip rašo Z. Toliušis, „šių kelionių tikslas buvo aplankyti įdomias etnografiniu ir kultūriniu atvejais vietas bei žmones ir rinkti eksponatų „Aušros“ muziejui. Bugailiškis tokiose kelionėse visuomet būdavo apsišarvavęs užrašų knygele ir geru fotoaparatu. Nors Bugailiškis pažino Žemaičių kraštą, kaip nuosavą butą, tačiau jis visur ir visuomet atrasdavo ką nors naujo, žymėtino ar fiksuotino“[1]. Viena iš šių ekspedicijų buvo į Platelius.
Iki XVIII a. pab. Platelių dvaras buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybė. Privačios valdos statusą įgijo kai miestelis kartu su dvaru atiteko prancūzų grafų Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Goufier) giminei – vienai įtakingiausių Prancūzijoje. Platelius Šuazeliai gavo iš Rusijos imperatoriaus Pavelo I. Po Prancūzijos revoliucijos Rusijos imperija priglobė iš savo tėvynės bėgusius prancūzų aristokratus. Vienas iš jų buvo Prancūzijos diplomatas ir ministras Ogiustas de Šuazel-Gufjė (1752–1817)[2], kuris vėliau tapo Imperatoriškosios bibliotekos direktoriumi. 1797 m. caras Pavelas I jam padovanojo Platelių dvarą ir jo apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Vėliau Platelių dvaras atiteko Ogiusto de Šuazel-Gufjė palikuonims, kurie Platelius valdė daugiau nei 140 metų. Dvaro sodybą kūrė ir puoselėjo keturios Šuazelių kartos.
Tarpukariu Platelių dvaras buvo vienas didžiausių Lietuvoje, rūmuose buvo sukaupta gausi meno vertybių kolekcija. Deja, kaip ir daugelis dvarų, neišvengė liūdno likimo – prasidėjus sovietinei okupacijai Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pastatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais pinigais. Šuazelių giminės linija nutrūko.
Z. Toliušio pasakojimas – vienas iš nedaugelio autentiškų liudijimų apie Platelių dvarą ir paskutinį jo savininką – garsios Šuazel-Gufjė giminės palikuonį.
„Platelių miestelis Žemaičiuose pagarsėjo Lietuvoje trimis dalykais: 1) savo ežerais ir žavinga gamta, 2) tuo, kad tenai vienu tarpu buvo ištremtas ir kurį laiką gyveno prof. A. Voldemaras ir 3) dvarininku Šuazeliu.
Čia aš noriu aprašyti mano susitikimus ir pažintį su Platelių Šuazeliu.
Šuazelis buvo prancūzų grafas ir pilna jo pavardė skambėjo taip: Comte Choiseul-de-Gouffier. Lenkai dvarininkai juokaudami ir pašiepdami Šuazelio nepaprastą šykštumą pravardžiuodavo jį – „Šuazel-de-Gówno zje“, žemaičiai, sulietuvinę sunkiai virškinamą jiems prancūzišką pavardę, vadino jį Švazeliu, o aukštaičiai Savoželiu.
[…]
Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”