Pirmąją teksto dalį rasite čia >>
Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų. 2023 m. visuomenei pristatyta atsiminimų pirmoji dalis, šiuo metu rengiamas antrasis tomas, kuriame atsiskleidžia beišnykstantis tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulis. Šį kartą – pasakojimas apie Vladimirą Zubovą, ryškų istorinį pėdsaką Lietuvoje palikusios grafų giminės atstovą, buvusį Ginkūnų dvaro savininką.
„Pas savo gimnazijos ir universiteto draugą Jurgį Bylą (1890–1946), gyvenusį Kaune, aš kartą susitikau ir susipažinau su senuoju Vladimiru Zubovu[1] . Tai buvo apie 1924–1925 metus. Byla buvo tuomet kariuomenės teismo prokuroru. Zubovas, neaukšto ūgio senis, darė labai malonų įspūdį. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, buvo pažangaus nusistatymo žmogus, ir gyvai interesavosi Lietuvos gyvenimu «bei jos» reikalais. Jį visi vadino senuoju Zubovu, kad atskirti nuo jo sūnaus irgi Vladimiro, kuris nieku ypatingu nepasižymėjo. Zubovai, tiek tėvas, tiek sūnus, gyveno savo žemės reformos apkarpytuose dvaruose, Šiaulių apskrity, ir buvo žinomi, kaipo pavyzdingi ūkininkai.
[…]
Ilgus metus mokytojavusi Zubovo Ginkūnų dvare, kurį Zubovas atidavė savo dukteriai[2] ir žentui Fledžinskiams[3], Liuda Tomkytė[4] papasakojo girdėjusi šį epizodą iš Zubovo gyvenimo. Dar praėjusiojo amžiaus gale Zubovas vežęs kartą į Šiaulius socialistinės uždraustos literatūros transportą. Kokiu tai būdu žandarai sužinoję, kad traukiniu, kuriuo važiavęs Zubovas, vežama nelegalinė literatūra, todėl jie tikrinę ir kratę visus traukinio keleivius ir jų bagažą. Kai žandarai įėję į pirmos klasės kupe, kuriame važiavęs Zubovas ir kur lentynoje gulėjęs jo čemodanas su literatūra, Zubovas visai nesusijaudinęs ir nenustojęs šalto kraujo. Žandarų klausiamas Zubovas parodęs kas esąs ir išvardinęs visus savo titulus. Žandarai nusilenkę Zubovui ir pasišalinę, nepareikalavę atidaryti čemodano. Jiems, suprantama, ir į galvą negalėjo ateiti mintis, kad stambus dvarininkas grafas Zubovas galėjo gabenti revoliucinę literatūrą. Zubovas būdamas gyvenime dideliu demokratu ir nemėgęs tituluotis, vėliau juokavęs, kad jo grafiškas titulas išgelbėjęs jį nuo kratų ir didelių nemalonumų.
Zubovui padedant Šiauliuose XIX amžiaus gale ir pačioj XX a. pradžioj susidaro Lietuvos kultūrinis ir politinis centras; tenai slepiami draudžiamieji lietuviški spausdiniai, prilaikomi besislapstantieji revoliucionieriai ir politiniai nusikaltėliai, kuriems padedama nelegaliai pereiti į užsienį, organizuojamos slaptos politinės gegužinės ir t. t. Spaudą leidus Zubovas materialiai remia kairiąją spaudą („Visuomenę“)[5] , šelpia studentiją, organizuoja savo dvaruose lietuviškų mokyklų tinklą (pradžioj slaptą). 1899 metais jis įsteigia Šiauliuose mergaičių gimnaziją[6]. Pirmojo pasaulinio karo metu Zubovas dalyvauja lietuviškose tremtinių organizacijose ir spaudoje („Naujoji Lietuva“)[7] . Po 1920 metų žemės reformos įstatymo Zubovas pavyzdingai pritaikė savo ūkį naujoms ekonominėms sąlygoms.
Senasis Vladimiras Zubovas gerai mokėjo kalbėti lietuviškai ir mėgdavo bendrauti su valstiečiais. Prieš I pas[aulinį] karą Zubovas išpardavė valstiečiams daug sklypų, kuriuose įsikūrė keletas desėtkų nuomininkų, gritelninkų ir kitų bežemių bei mažažemių valstiečių.
Lygumietis Jonas Morkūnas, dabar pensininkas Kaune, papasakojo autoriui apie tai, kaip Zubovas pardavinėjo Lygumų ir gretimų valsčių valstiečiams sklypus. Pardavinėdamas sklypus Zubovas pirmus tris metus nuo pardavimo neimdavęs jokio mokesčio; iš sulygtos pirkimo sumos apie trečdalį Zubovas gaudavęs išsimokėtinai per 36 metus, gi likusius 2/3 sumos pirkėjas privalėjęs mokėti Bankui. Vienas Lygumų valsčiaus gritelninkas – pasakojo Morkūnas – išgirdęs, kad Zubovas pardavinėjęs sklypus buvusių Juodupės ir „Ilgosios Lonos“ miškų kirtimuose, nuvykęs pas Zubovą į Ginkūnų dvarą, netoli Šiaulių. Zubovas priėmęs gritelninką savo kabinete, paprašęs jį atsisėsti ir sužinojęs jo norą įgyti sklypą, pradėjęs jo klausinėti apie jo ekonominę padėtį ir šeimos sąstatą. Zubovas norėjęs sužinoti, ar gritelninkas turįs gyvą inventorių, ar jo šeimoje yra suaugusių darbininkų, žodžiu, ar jis pajėgs įsikurti numatomame pirkti sklype. Paaiškėjo, kad tasai gritelninkas teturįs trobelę ir vieną karvutę, kad jo vyriausias gausios šeimos sūnus esąs tik 12 metų, gi visas jo kapitalas grynais pinigais sudaręs tris rublius, kuriuos jis ir pasiūlęs grafui, kaipo rankpinigius už sklypą. Tačiau gritelninkas su tokiu įkarščiu ir įsitikinimu išdėstęs Zubovui savo įsikūrimo planą, kad Zubovas sutiko perleisti jam 12 dešimtinių sklypą, atsisakė nuo pasiūlytų 3 rublių rankpinigių ir sutiko priimti užmokesnį už sklypą šluotomis, kurias trobelninkas numatė gaminti ir pardavinėti Šiauliuose iš augančių sklype krūmų. Kai pirkimo-paradavimo sąlygos buvo sutartos, Zubovas pakvietęs gritelninką pusryčių ir po pusryčių pavėžinęs jį savo karietoje į Šiaulius. Pirkęs sklypą, grytelninkas pervežęs į jį savo trobelę, pradėjęs ūkininkauti ir po kelių metų gerai įsikūręs. Kai atėjo laikas mokėti bankui mokesčius už žemę, prasidėjo karas, o po karo Lietuvos vyriausybė išleido Žemės reformos įstatymą ir visi mokesčiai už žemę buvę panaikinti. Morkūno žodžiais prieš I pasaulinį karą Zubovas pardavęs valstiečiams Šiaulių apskrity apie 50 sklypų. Jis sakydavęs valstiečiams: „Čia jūsų žemė, jūs esate jos šeimininkai“, ir visokeriopai skatindavęs ir remdavęs valstiečių norą įsigyti nuosavos žemės.
Taip ciesorienės Kotrynos meilužio ainis, užmiršęs savo aristokratišką kilmę, tapo tikru demokratu ir visiškai suaugo su nauja Tėvyne Lietuva ir jos liaudimi“.
[1] Vladimiras Zubovas (Владимир Николаевич Зубов, 1862–1933) – dvarininkas, visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos platintojas. Pažangiai ūkininkavo savo dvaruose, išlaikė šešias pradžios mokyklas, samdė joms lietuvius mokytojus. Slėpė draudžiamąją lietuvišką spaudą, globojo politinius veikėjus. Šiauliuose išlaikė vaikų ir senelių prieglaudą. 1920 m. Šiaulių miestui padovanojo parką ir rūmus su didele biblioteka.
[2] Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė (1891–1961) – Ginkūnų dvaro savininkė, visuomenininkė. Berlyne studijavo mediciną, tačiau mokslus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Su tėvais persikėlė į Rusiją. Po karo grįžusi į Šiaulius kartu su vyru J. Fledžinsku administravo Ginkūnų dvarą. Buvo Lietuvos vaiko draugijos Šiaulių skyriaus valdybos narė, finansiškai rėmė šios draugijos išlaikomus vaikų darželius. Prasidėjus sovietų okuopacijai su vyru persikėlė į Skaudvilę.
[3] Jonas Fledžinskas (1885–1965) – visuomenės ir politikos veikėjas. Už dalyvavimą sukilime prieš caro valdžią buvo nuteistas, įkalintas Luhanske. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Ginkūnuose, Vladimiro Zubovo dvaro administracijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su Zubovų šeima išvyko į Rusiją. 1915 m. vedė Aleksandrą Zubovaitę. 1919 m. grįžo į Šiaulius. Vadovavo Šiaulių sr. vartotojų bendrovių sąjungai, dalyvavo ūkininkų savivaldos organizacijose. Bendradarbiavo kooperacijos ir savivaldos žurnale „Sietynas“.
[4] Liudvika Tomkytė-Čepanienė (1891–1974) – pedagogė, nuo 1937 m. Dotnuvos dvaro pradžios mokyklos vedėja, 1940 m. paskirta Dotnuvos apylinkės liaudies švietimo skyriaus vedėja, 1941 m. išrinktą liaudies deputatė į TSRS Auksčiausią tarybą nuo Kėdainių apskrities.
[5] „Visuomenė“ – mėnesinis visuomenės, mokslo ir literatūros žurnalas, ėjęs Vilniuje 1910–1911 m.
[6] Tiksliau įsteigta 1898 m. sausio 29 d. Mokykla vadinosi Jų Imperatoriškųjų Didenybių karūnavimo atminimo vardo Šiaulių mergaičių gimnazija, veikė iki 1915 m. Veikla atnaujinta 1918 m. kaip mišri Šiaulių gimnazija. Dabar mokyklos tradicija tęsia Šiaulių Didždvario gimnazija.
[7] „Naujoji Lietuva“ – Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partijos laikraštis, ėjęs 1915–1918 m. Petrograde ir Maskvoje. Spausdino politines apžvalgas, skleidė socialistų liaudininkų idėjas.