Šį kartą kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis aprašo apsilankymą Tytuvėnuose. Netoli nuo miestelio esantis Tytuvėnų dvaras – vienas iš prarastų, beveik sunykusių Žemaitijos dvarų. Iki mūsų dienų išlikęs tik parkas, buvusių medinių rūmų pamatai, stalių dirbtuvės, svirno, rūsių, ūkinių pastatų liekanos.
Sofija ir Eugenijus Romeriai buvo paskutinieji Tytuvėnų dvaro savininkai. Šis dvaras Romeriams atiteko Izidoriui Romeriui vedus Celiną Pšeciševskytę, kuri Tytuvėnus gavo kaip kraitį. Vėliau dvarą administravo jų vyriausias sūnus Eugenijus Romeris, o po vedybų su Sofija 1911 m. jame apsigyveno.
„Grįžus iš Sibiro man vėl pasitaikė proga pabuvoti Tytuvėnuose. Tenai apsigyveno taip pat grįžęs iš Sibiro, tik vėliau už mane, mano broliavaikis ir aš du kartus viešėjau jo šeimoje, praleisdamas toje žavingoje vietovėje vasaros metu po 2–3 savaites 1961 ir 1962 metais.
[…]
Iš kolūkio sandėlininko Jankauskio išgirdau įdomių smulkmenų apie Tytuvėnų dvarininkų Roemerių gyvenimą. Tasai Jankauskis dar pačioje XIX amžiaus pabaigoj pradėjęs tarnauti Roemerių Pagryžuvio dvare.[1] Jankausko tėvas, nors pagal dokumentus bajoras, tarnavęs Roemerių dvare už kumetį. Galbūt dėl savo bajorystės jaunasis Jankauskis ir patekęs į dvaro rūmus už liokajuką. Antra vertus, Jankauskis dėl bajorystės liko nelankęs pradžios mokyklos, nes jam, kaipo bajoriškos kilmės berniukui, už pradžios mokyklos lankymą būtų reikėję mokėti 3 rublius per metus, gi valstiečių vaikams už mokyklos lankymą nereikėjo nieko mokėti. Anais laikais trys rubliai buvo, matomai, nemaži pinigai, nes Jankausko tėvas nepanorėjo daryti tokių išlaidų savo sūnaus mokslinimui.
Anot Jankausko senasis Roemeris[2] turėjęs 12 dvarų; jo miškus prižiūrėję 9 eiguliai. Iš kompetentingų asmenų aš sužinojau, kad paskelbus po I pas[aulinio] karo įstatymą apie privatinių miškų suvalstybinimą iš Roemerių buvo nusavinta virš 3000 dešimtinių miško. Senajam Roemeriui dar prieš I pas[aulinį] karą mirus, jo dvarai buvo padalinti tarp dviejų jo sūnų, vienas iš kurių (Stanislovui) tekęs Pagryžuvio dvaras, o antram (Eugienijui) Tytuvėnų dvaras. Pagryžuvio Stanislovas Roemeris po I pas[aulinio] karo atsidūrė Lenkijoj ir įstojo į lenkų kariuomenę. Dėl tos priežasties, kadangi Lenkija tuo metu kariavo su Lietuva, to Roemerio žemė buvo nusavinta ir Pagryžuvio dvaro centre įsikūrė vienuolynas[3] (dabar ten džiovininkų sanatorija[4]).
Romeriai buvo kilę iš rytų Lietuvos (iš Antašavos). Vienas iš Roemerių protėvių buvo atsikėlęs į Tytuvėnus į žentus ant dvarininkaitės Pšeciševskaitės , kuriai priklausė ir Pagryžuvio dvarai.
Jankausko pasakojimu senasis Izidorius Roemeris laikęs dvare 30 staininių arklių. Arkliams prižiūrėti buvo du furmonai (vežikai) ir trys jų padėjėjai, bet to, vienas bereiteris. Bereiterio pareigos buvusios apjodinėti ir prižiūrėti jojamuosius arklius. Jojamieji arkliai nebuvę kinkomi į karietas. Iškilmingomis išvykomis į karietą buvo kinkomi penki arkliai. Palociuje (Pagryžuvy) tarnavo trys liokajai, jų tarpe vienas neužauga (60 metų liliputas), dvi kambarinės ir virėjas su padėjėju. Ponai gyvenę dvare tik vasarą, o žiemai išvykdavę į Vilnių arba į Varšuvą. Mirus senajam Roemeriui jo našlė sumažino rūmų personalą.
[…]
Kitas Tytuvėnų gyventojas, tarnavęs 6 metus dvare už daržininką, papasakojo man apie Izidorių Roemerį dar šių smulkmenų. Pagrindinis Roemerių dvaras buvo Pagryžuvys. Tytuvėnų dvaras skaitėsi folvarku. Tytuvėnų dvare buvo įrengtos oranžerijos, kuriose be kitko buvo auginami abrikosai. Tytuvėnuose buvo iškasti tvenkiniai, kuriuose buvo veisiami karpiai. Senasis Roemeris mėgdavęs kort[u]oti ir išgerti. Jis kasmet vykdavęs per Jonines į tuometinį apskrities miestą Raseinius, kur praleisdavęs ilgesnį laiką, kartais net visą sav[a]itę. Į Raseinius per Jonines suvažiuodavę daugybė dvarininkų, kur jie visaip linksminosi ir kort[u]odavo. Roemerių dvare buvo daug įvairių karietų, atvirų ir dengtų. Į karietas buvo kinkomi 4 ar 5 arkliai. Karietos buvo papuoštos Roemerių herbais. Per I pas[aulinį] karą Roemeriai apleido savo dvarą. Buvo kalbama, kad dvaro mūrininkas, pagal kilmę vokietis, parodęs vokiečių okupantams vietą Pagryžuvio palociuje, kur sienoje jis savo ponų prašomas buvo įmūrijęs metalinę dėžę su šeimos brangenybėmis. Visas tas brangenybes vokiečiai išėmė iš mūro sienos ir pagrobė.
Kai Lietuvoje įsisteigė tarybinė santvarka, Tytuvėnų dvaro rūmuose trumpą laiką veikė muziejus. Romeriai užleido muziejui dalį savo buto su senais baldais, paveikslais ir skulptūromis. Roemerienė buvo paskirta muziejaus vedėja. Būdama, kaip žinoma, dailininke, Romerienė nutapė didelį Stalino portretą ir juo papuošė naujai suorganizuotą muziejų. Tuo Roemerienė tikėjosi įgyti vietinės valdžios palankumą. Tačiau nei muziejaus suorganizavimas, nei Stalino portreto nutapymas bei iškabinimas neišgelbėjo Roemerienės ir jos vyro nuo ištrėmimo Sibiran. Ištrėmus Roemerius buvo likviduotas ir muziejus. Jo eksponatai buvo išgrobstyti.
[…]
Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”