„M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis“ autorius – Čiurlionio amžininkas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Biografija rašyta 1936 metų balandžio mėnesį. Galbūt ši data sietina su M. K. Čiurlionio mirties metinėmis – dailininkas mirė 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, Lenkijoje. 1965 m. lapkričio 21 d. laiške Peeteriui Einasto A. Žmuidzinavičius rašo, kad gaila, jog dėl laiko stokos neturi galimybių ko nors rimčiau parašyti apie savo draugą M. K. Čiurlionį, apie kurį reikėtų parašyti daug tomų. „Biografijos žiupsnelio“ mašinraštis saugomas A. Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinė – Dainavos kraštas, ta pilna neįprasto gamtos grožio, dainų ir poezijos Dzūkijos dalis, kur gimė ir iš kur sėmė savo kūrybines jėgas daugelis mūsų meno kūrėjų.
Čiurlioniai buvo gana pasiturinti karališkų valstiečių šeima, nuo senų laikų gyvenanti Liškiavos valsčiaus Guobinių kaime. Dailininko tėvas mokėsi Liškiavos vienuolyno mokykloje, kur už nuolatinį lietuvių kalbos vartojimą jam dažnai tekdavo nešioti ant kaklo gėdos lentą, vadinamą metelingą. Jis begalo mėgo muziką ir, mokyklą baigęs, pas vietos vargononką pramoko vargononkauti. Tai buvo labai linksmas ir tikrai artistiškos sielos žmogus.
Mikalojaus Konstantino motina Adelė Radmanaitė kilusi iš Seirijų miestelio. Ji buvo iš prigimties aukštos dvasinės kultūros ir didžiai kilnaus būdo moteriškė.
Čiurlionio tėvas vedęs apsigyveno Varėnoje, kur gavo vargononko vietą. Ten ir gimė Mikalojus Kastantas. Čiurlioniai užaugino devynetą vaikų, būtent, 4 dukteris ir 5 sūnus. Iš jų Mikalojus Kastantas buvo vyriausias. Gimė jis 1875 metais rugsėjo m. 23 d. Po dviejų metų gimus Kastantui (jį visi namie vadino Kosteku), tėvai persikėlė į Druskininkus, kur beveik visą savo amžių ir išgyveno. Ten, Druskininkuose, mūsų genialus dailininkas rinko savo pirmus įspūdžius, klausydamas Nemuno murmėjimo ir miškų ošimo, žiūrėdamas į panemunio kalnus ir pakrantėse išsišakojusias draves. Ten keldavo jį piemenų rageliai ir jausmingos dzūkų dainos, migdė jį lakštingalų čiulbėjimas ir ilgų vakarų pasakos. O to krašto didingi piliakalniai ir pilių griuvėsiai, ypač senos tradicijos, surištos su Lietuvos sostine Vilniumi, kurį dzūkai ypatingai gerbia ir į kurį vasarą daug kas klupsti keliaudavo, išauklėjo dailininko jautrioje sieloje ypatingą tėvynės meilę ir pasididžiavimą tuo, kad jis yra lietuvis.
Ypač tas jausmas pas jį išsivystė po to, kai jis pavažinėjo po svetimus kraštus ir geriau pažino pačią Lietuvą.
Toliau skaityti „M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis”