„M. K. Čiurlionis. Biografijos žiupsnelis“ autorius – Čiurlionio amžininkas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Biografija rašyta 1936 metų balandžio mėnesį. Galbūt ši data sietina su M. K. Čiurlionio mirties metinėmis – dailininkas mirė 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, Lenkijoje. 1965 m. lapkričio 21 d. laiške Peeteriui Einasto A. Žmuidzinavičius rašo, kad gaila, jog dėl laiko stokos neturi galimybių ko nors rimčiau parašyti apie savo draugą M. K. Čiurlionį, apie kurį reikėtų parašyti daug tomų. „Biografijos žiupsnelio“ mašinraštis saugomas A. Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinė – Dainavos kraštas, ta pilna neįprasto gamtos grožio, dainų ir poezijos Dzūkijos dalis, kur gimė ir iš kur sėmė savo kūrybines jėgas daugelis mūsų meno kūrėjų.
Čiurlioniai buvo gana pasiturinti karališkų valstiečių šeima, nuo senų laikų gyvenanti Liškiavos valsčiaus Guobinių kaime. Dailininko tėvas mokėsi Liškiavos vienuolyno mokykloje, kur už nuolatinį lietuvių kalbos vartojimą jam dažnai tekdavo nešioti ant kaklo gėdos lentą, vadinamą metelingą. Jis begalo mėgo muziką ir, mokyklą baigęs, pas vietos vargononką pramoko vargononkauti. Tai buvo labai linksmas ir tikrai artistiškos sielos žmogus.
Mikalojaus Konstantino motina Adelė Radmanaitė kilusi iš Seirijų miestelio. Ji buvo iš prigimties aukštos dvasinės kultūros ir didžiai kilnaus būdo moteriškė.
Čiurlionio tėvas vedęs apsigyveno Varėnoje, kur gavo vargononko vietą. Ten ir gimė Mikalojus Kastantas. Čiurlioniai užaugino devynetą vaikų, būtent, 4 dukteris ir 5 sūnus. Iš jų Mikalojus Kastantas buvo vyriausias. Gimė jis 1875 metais rugsėjo m. 23 d. Po dviejų metų gimus Kastantui (jį visi namie vadino Kosteku), tėvai persikėlė į Druskininkus, kur beveik visą savo amžių ir išgyveno. Ten, Druskininkuose, mūsų genialus dailininkas rinko savo pirmus įspūdžius, klausydamas Nemuno murmėjimo ir miškų ošimo, žiūrėdamas į panemunio kalnus ir pakrantėse išsišakojusias draves. Ten keldavo jį piemenų rageliai ir jausmingos dzūkų dainos, migdė jį lakštingalų čiulbėjimas ir ilgų vakarų pasakos. O to krašto didingi piliakalniai ir pilių griuvėsiai, ypač senos tradicijos, surištos su Lietuvos sostine Vilniumi, kurį dzūkai ypatingai gerbia ir į kurį vasarą daug kas klupsti keliaudavo, išauklėjo dailininko jautrioje sieloje ypatingą tėvynės meilę ir pasididžiavimą tuo, kad jis yra lietuvis.
Ypač tas jausmas pas jį išsivystė po to, kai jis pavažinėjo po svetimus kraštus ir geriau pažino pačią Lietuvą.
Tokiose sąlygose augant, greit pakilo jaunojo Čiurlionies sieloje patraukimas ypač prie muzikos. Šitai pastebėjo vieną vasarą viešėjęs Druskininkų kurorte kunig. Oginskis paėmė 14 metų Kastantą pas save į Plungę į savo laikomą ten orkestrą. Išbuvo jis Oginskio dvare 4 su viršum metų. Po to kunigaikštis, įvertinęs, matytis, Čiurlionies prie muzikos gabumus, išsiuntė jį į Varšuvos konservatoriją mokytis toliau.
Varšuvoje jaunam menininkui atsidarė nauji horizontai. Be muzikos, jis ėmėsi ten atkakliai ir sistemingai bendro lavinimosi darbo. Vakarais jis lankė meno mokyklą. Taip atsidėjęs jis dirbo 6 metus ir, baigęs konservatoriją, dar daugiau kaip metus tęsė savo studijas Leipcige.
Grįžus atgal į Varšuvą, prasidėjo Čiurlioniui vėl įtemptas darbas meno ir mokslo srityje, taip pat kova su badu ir skurdu, tuo labiau, kad jam teko šelpti savo jaunesnius einančius mokslan brolius.
Kaip tik tuo metu buvo atidaryta Varšuvoje lietuvio Stabrovskio dailės mokykla. Į ją įstojo Čiurlionis ir greit nustebino kaip mokinius, taip ir draugus savo nepaprastomis kompozicijomis. Iš mokslų jis tuomet studijavo psichologiją, filosofiją ir matematiką. Su didele meile gilinosi jis į ast[…]
1905 metais Čiurlionis aplankė Kaukazą, kur didžiuliai kalnai ir nepaprasta gamta padarė jam gilų įspūdį ir atsiliepė į daugelį vėlesnių jo paveikslų.
Lietuvišką patriotinį darbą Čiurlionis pradėjo dirbti Varšuvoje. 1904 metais įsikūrus ten lietuvių draugijai, jis stojo ten chorą vesti. Tas choras pirmą kartą pasirodė 1905 metais vienoje Varšuvos bažnyčioje, kur, užgiedojęs Čiurlionies suharmonizuotą giesmę „Pulkim ant kelių“ ir kitas lietuviškas giesmes, sudarė tikrą sensaciją.
Čiurlionis begalo mėgo Lietuvos gamtą ir žmones, jų dainas, Nemuną. Jis kiekvieną vasarą grįždavo į savo Druskininkus, iš ten darydavo ekskursijas Nemunu, aplankydavo kaimus, Vilnių.
Vasarą 1906 metais iškilus obalsiui surengti Vilniuje pirmąją lietuvių dailės parodą, Čiurlionis su entuziazmu į tai atsiliepė ir tuoj atvyko iš Varšuvos tą parodą padėti rengti. Pagalios Vilniuje ir apsigyveno. Nuo to laiko ligi pat mirties nebuvo nė vienos lietuvių dailės parodos, kurioje Čiurlionis nebūtų dalyvavęs. Lietuvių Dailės draugijos, kurios vardu tos parodos buvo rengiamos, jie buvo vienas iš steigėjų ir uolus darbininkas. Jo suorganizuotas 1907 metais Vilniuje „Rūtos“ choras ilgai paliks lietuvių atmintyje.
Vasarą 1908 metais M. K. Čiurlionis aplankė Palangą ir kitas Žemaitijos vietas, kur arčiau susipažino su Žemaičių gamta ir kryžiais, kuriais susižavėjo ir uoliai juos piešė. Tais metais jis nupiešė keletą savo žymesnių paveikslų ir pradėjo rašyti operą „Jūratę“, kuri, deja, ir liko nebaigta.
1908 metais sausio 1 d. jis vedė Sofiją Kymantaitę, žinomą dabar rašytoją ir pedagogę, ir išvyko į Petrapilį. Tais metais jis jau turėjo nupiešęs didžiausią savo paveikslą „Rex“, kuris rusų žymių dailininkų ir kritikų labai aukštai vertinamas. Dalyvavo savo kūriniais įvairiose „Mir iskusstva“ draugijos rengiamose parodose Petrapilyje, Maskvoje, o taip pat ir Paryžiuje.
Nežiūrint į tai, materialinė jo padėtis buvo neapsakomai sunki, nes prisiėjo jam šelpti dar ir savo tėvus. Mat jo tėvas, kuris iki tol vargononkavo Druskininkuose, kaip tik tuomet už savo ir sūnaus lietuviškumą buvo netekęs vietos. Taip reikalams susidėjus, dailininkas dirbo duonai kiauras dienas ir naktis.
Rudenį 1906 metais jo sveikata pradėjo irti. Sekančių metų pradžioje M. K. Čiurlionis buvo išvežtas į nervų ligų sanatoriją, kur ir mirė 1911 m. m. 10. Palaidotas Rasų kapuose Vilniuje.
Tai taip trumpai atpasakojus, gyveno ir užgeso lietuvių dvasios genijus, nuostabus Lietuvos žemės sūnus.
Reik sutikti su liūdnu faktu, kad pradžioje ne visi lietuviai suprato ir įvertino Čiurlionies genijų. Jo dažnai abstraktiškais ir muzikos kūrinių vardais pavadinti keistai sukomponuoti paveikslai daug kam, gerai neįsigilinus į jų prasmę, atrodė nesuprantami, fantastiški. Saujelė Čiurlionies garbintojų Lietuvoje negalėjo ar nemokėjo savo teigiamais bet nedrąsiais jo kūrinių įvertinimais įtikinti neskaitlingą anais laikais lietuvių inteligentiją, o tuo labiau plačiąją visuomenę. Nesugebėjo įrodyti, kad tie kūriniai kalba į mus paslaptinga sena lietuvių kultūros kalba, kad juose slepiasi mūsų tautos išgyvenimai ir ateities idealai. Pirmieji Čiurlionį aukštai įvertino svetimtaučiai, būtent, rusai ir lenkai. Jie pradėjo rašyti apie jį entuziastingus atsiliepimus ir, kaip paprastai, pradėjo jį savintis. Tik kai kurie rusų kritikai negalėdami suprasti, iš kur pas jį toks ruso akimis žiūrint, originalumas ir kilnumas, pažindami kiek lietuvius priėjo išvados, kad tuose kūriniuose glūdi lietuvių tautos dvasia, jos praeities ir ateities kilniausi troškimai.
Šiandien minėdami tą genialų mūsų dailininką 25 metams praslinkus po jo mirties, mes jį irgi jau pradėjome suprasti, žiūrime į jo paveikslus, klausomės jo muzikos, – ir siela pradeda virpėti nuo džiaugsmo, kaip čia visa kilnu, gražu, sava. Ir dar aiškiai dabar suprantame, kad jo genijus yra kuo stipriausiai suaugęs su mūsų tauta, su jos kraštu ir su to krašto centru – sostine Vilniumi. Dėlei to jis dainavo apie Vilnių dainas, dėl to vyko tenai ir ten, ne kur kitur, stipriausiai pasireiškė ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaipo visuomenės veikėjas. Iš ten pirmiausia jis suspindėjo lietuvių dailės parodose, iš ten galingiausiai suskambėjo jo harmonizuotos lietuvių dainos ir jo paties muzikos kūriniai, iš ten prabilo jis gilios tautinės prasmės spausdintu ir gyvu žodžiu. Pagalios, Vilniuje palaidotas ir jo kūnas amžinam poilsiui.
Taigi mūsų genijaus M. K. Čiurlionies gyvenimas, kūryba ir mirtis taip pat surišo su Vilnium, ir taip pat amžinai, neišskiriamai kaip visa ilgų amžių mūsų praeitis.
1936. IV