Parengė Deimantė Žukauskienė
Pirmąją lietuvių spaustuvę Argentinoje 1913 m. atidarė Juozas Pauga. Savo spaustuvėje jis išspausdino lietuvių liaudies dainyną, paties parengtą „Lietuvos istoriją“ (Historia antiqua de los Lithuanos), lietuvių bei ispanų kalbos žodynų ir vadovėlių.
Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys Argentinoje pasirodė 1917 m. Tai buvo lietuvių emigrantų reikalams skirtas laikraštis „Žvaigždutė“, kurį redagavo Jonas Padvalskis. Vėliau pasirodė ir kitų leidinių: mėnesinis laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ (iki 1930 m. „Balsas“), leistas 1927–2001 m., savaitraštis „Argentinos naujienos“ (nuo 1930 m. „Pietų Amerikos naujienos“), leistas 1929–1931 m., „Darbininkų tiesa“, 1929–1938 m. ir kt.
Apie XX a. 4-tą dešimtmetį lietuvių organizacijos pradėjo leisti ir daugiau periodinių leidinių, kuriuose išryškėjo leidėjų pažiūros bei įsitikinimai. Argentinos lietuvių spauda siekė prisidėti prie lietuvių bendruomenės Argentinoje formavimosi ir tautinio identiteto išsaugojimo bei puoselėjimo.
1948 m. vieną rugsėjo sekmadienį, susirinkus būreliui lietuvių inteligentų, nutarta leisti naują mėnesinį lietuvių žurnalą „Laikas“. Pirmasis „Laiko“ iniciatorius ir ilgametis redaktorius buvo vyskupas Pranas Brazys, kuris pakvietė bendradarbiauti rašytojus, mokslininkus, spaudos bendradarbius: Teodorą Daukantą, Juozą Kėkštą, dr. A. Laucį, užsienyje gyvenančius – Kazimierą Čibirą, Stasį Ylą, Jurgį Brazaitį, V. Bieliauską.
„Laiko“ tikslas nuo pradžios buvo teikti tikslias informacijas iš viso pasaulio ir pavergtos tėvynės, stovėti tautos sargyboje, nešant lietuvišką kūrybingą žodį į mūsų tautiečių namus po Pietų kryžiumi. Nors keitėsi redaktoriai, bet „Laikas“ savo užsibrėžtą tikslą išlaikė: tebestovi Dievo ir Tėvynės sargyboje.
Lietuviai Argentinoje: 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968, p. 110.
1952 m. įsigytos ir pirmos spausdinimo mašinos, patalpintos Tėvų Marijonų vienuolyno patalpose. Pirmasis „Laiko“ spaustuvės administratorius buvo kunigas Kazimieras Vengras, jam išvykus į Rosarijo miestą, darbus perėmė kun. Vitas Šimanskis, o vėliau Pijus Gudelevičius. „Laiko“ spaustuvėje savo knygas išspausdino rašytojai Petronelė Orintaitė, Antanas Vilutis ir kt.
Laikui bėgant, keitėsi leidinio redaktoriai, dažnumas, forma. „Laikas“ iš žurnalo virto į laikraštį. Taip laikraštyje atsirado daug temų, įsimintinų darbų, naujų skilčių. 2002 metais „Laikas“ dar kartą keitėsi – tapo mėnesiniu biuleteniu.
„Laiko“ skiltyse nuolatos yra nagrinėjamos lietuviškų papročių temos, ypatingai „Moterų“ skyriuje duodama lietuviškų šeimų išlaikymo. Tuo pačiu bandoma parodyti „Mokslo, meno ir literatūros“ skiltyse kaip turtinga yra lietuvių kalba, dailė jos menas duodami lietuvių laimėjimai mokslo ir meno srityse.
Lietuviai Argentinoje, p. 112.
„Laikas“ buvo skaitomas ne tik Argentinoje, bet ir visoje Pietų bei Šiaurės Amerikoje, kur gyvena lietuviai, pasiekdamas kartais ir Europos kraštus. „Laikas“ bendradarbiavo su pasaulio spauda, lietuviškomis organizacijomis ir laisvinimo sąjūdžiais. Leidinys leistas apytiksliai iki 2002 m.
Reikia tikėti, kad ne amžiais vergausime, kaip sako mūs dainius, bet išauš vieną dieną laisvės rytas ir mūsų pavergtai Tėvynei. Tuomet „Laikas“ galės pasveikinti naują kartą jau laisvėje. Tuomet „Laikas“ galės pasiekti ir Nemuno krantus ir perduoti mūsų visų troškimus ir linkėjimus.
Lietuviai Argentinoje, p. 113.