Per patį viruso COVID-19 piką apie sugrįžimą į Lietuvą kalbėjomės su vertėja Vijole Arbas – architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos dukra. Tėvų įskiepytas lietuviškumas, noras pažinti savąją tautą pašnekovę atvedė į Lietuvą.
Po trumpos pirmosios kelionės į dar sovietų valdomą Tėvynę (1987 m.) ponia Vijolė norėjo čia sugrįžti dar kartą. Atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas tapo galimybe tai padaryti. Ponia Vijolė planavo čia dirbti metus. Metai išsitęsė ir šiemet bus jau trisdešimt metų, kaip pašnekovė gyvena ir dirba Lietuvoje.
Su V. Arbas kalbėjomės apie jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos, lietuviškumo ugdymą išeivijoje, ryšius su artimaisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, ir, žinoma, įspūdžius atvykus į Lietuvą, pokario išeivių ir jų vaikų (ne)grįžimą į nepriklausomybę atkūrusią Tėvynę.
Žavi ponios Vijolės nuolatinės pastangos nors ir mažais darbais prisidėti prie sąmoningesnės ir gražesnės Lietuvos kūrimo. To ji savo pavyzdžiu moko ir gyvenimo kelyje sutiktus žmones.
Ilona Strumickienė: Ponia Vijole, labai džiaugiuosi, kad sutikote pasikalbėti apie sugrįžimą, atvykimą iš išeivijos į Lietuvą. Jūs gimėte Vokietijoje. Kaip suprantu, DP stovykloje?
V.A. Ne, mano tėvai negyveno tose stovyklose. Tėvas[1] buvo gavęs ten[2] darbą ir nuomojo kambarį privačiam name tokiam mažyčiam miestelyje, tiesiog kaime. Ir jis važiuodavo traukiniu į darbą Štutgarte. Kad ir mažas kaimelis [buvo], bet vis tiek ten ir bombos krito ir vis tiek buvo karas, ir buvo tikrai baisu. Mūsų kambario šeimininkė buvo aljanso kareivių išprievartauta, ir ji mirė nuo to. Mama išsigelbėjo, nes kalbėjo prancūziškai, ir vis kartojo – aš ne vokietė, aš lietuvė! Tada tėvams dar teko susiieškoti [kur] kitur [gyventi], sunkiai dirbti, [tuo metu, kai praktiškai] nebuvo pinigų – visos Deutsche markės tapo bevertės. Aš gimiau mėnuo prieš karo pabaigą.
I.S. O Jūsų tėveliai iš Lietuvos pasitraukė 1944 m.?
V.A. Man rodos. Dabar man sunku pasakyti – jau paskutinėmis dienomis prieš rusų vėl sugrįžimą.
I.S. O pasitraukė tik Jūsų tėveliai, o gal didesnis būrys (seneliai, dėdės, tetos)?
V.A. Pirma jie važiavo į Austriją. Tėvui buvo surašyti dokumentai, kad jis neva važiuoja į stažuotę. Jis dirbo tokioje vadinamoje kelių ministerijoje[3]. Ir buvo ten tokia informacija, kad jį žada suimti Gestapo ir jį tardys. Visi norėjo, kad jis kuo greičiau išvyktų, ir jam paruošė dokumentus. Tai jis važiavo pirma į Austriją, bet ten irgi baisiai bombardavo. Ir jie persikėlė į Vokietiją. [Mano tėvas] dar kažkaip slaptai grįžo į Lietuvą, nuvyko į savo kaimą (čia prie Žąslių) ir norėjo pasiimti savo brolį ir tėvus. Bet brolis buvo Vilniuje kaip tik tuo metu. Jo negalėjo ieškoti, negalėjo rizikuoti. O tėvai, žinoma, atsisakė palikti savo žemę. Jiems tai buvo neįsivaizduotinas dalykas. Tėvas grįžo [į Vokietiją]. Mama[4] tuo metu jau buvo nėščia. Tėvelis, vargšas, neturėjo nei vienos giminės išeivijoj.
I.S. Visi liko Lietuvoje?
V.A. Visi liko Lietuvoje. Viena sesuo buvo ištremta su visa šeima tuo pačiu metu, kai mano tėvai jau traukėsi į Ameriką. O mamos du broliai su dar vienu jų draugu atkeliavo į Ameriką, tėvams keletą metų jau ten gyvenant. Jei neklystu, [tas trečiasis] buvo vienos iš dėdienių brolis. Mano tėvai nuomojo vieną kambariuką. Na, jie ir pagyveno pas mano tėvus. Tai buvom mes trys ir dar trys suaugę vyrai. Kiek gali tilpti į vieną kambariuką? Paskui [jie] įsikūrė savarankiškai.
I.S. Jūsų tėtis – architektas?
V.A. Jis architektu tapo Amerikoje, [ten] baigė architektūrą. O Lietuvoje jis buvo inžinierius, buvo baigęs Kauno aukštąją technikumo mokyklą[5]. Ji dar egzistuoja, ką tik atšventė savo šimtmetį. Jis svajojo būti architektu labai ilgai. Abu mano tėvai žinojo, ko jie nori ir kas yra jų pašaukimas gyvenime. Mama žinojo, kad ji – rašytoja, o tėvelis taip ir tapo architektu.
I.S. Augote, brendote JAV. Kas Jūsų šeimoje buvo Lietuva? Ar tėveliai pasvajodavo, pagalvodavo apie grįžimą, kad kažkada taip atsitiks ir bus galima grįžti į Lietuvą?
V.A. Dauguma dipukų ne tik svajojo, jų mintys buvo, kad kai karas baigsis, jie sugrįš. O jis nesibaigė, ir nesibaigė. Teko keliauti toliau ir toliau nuo Lietuvos. Ir jiems pasiliko milžiniškas sopulys. Aš čia nieko naujo nepasakoju. Daugiausia dipukams taip buvo, tik jų vaikai nelabai geri žmonės. Nelabai. Būtų grįžę ir Lietuvai padėję, ko didžioji dauguma nenorėjo daryti.
I.S. Mes, gyvenantys čia Lietuvoje, nežinome ar pamirštame, kad žmonės išvažiavo, pasitraukė keliems mėnesiams, o tie keli mėnesiai pavirto į penkiasdešimt metų, ir kad tas pasitraukimas buvo emociškai labai sunkus.
V.A. Be galo. Tėvas neturėjo nė vienos giminės tenai. Galų gale atvyko du mamos broliai, bet ne iš pradžių. Ji ir buvo nėščia, ir turėjo gimdyti, ir mažas vaikas. Nei tėvų, nei giminių. Na buvo aplinkui lietuviai, bet jie, kaip mes žinome, – labai įvairūs. Ne visi – angeliukai, skraidantys padangėse. Jie nuvyko gyventi pas mamos tetą, kuri atitraukė[6] mūsų šeimą. Jinai buvo komunistė. Tuo laiku tarp darbininkų komunizmas buvo labai skatinamas, buvo visas judėjimas. Ir ji buvo įsitikinus, kad [mano] tėvas nusikalto prieš Staliną ir [mano tėvams] reikėjo bėgti, nes tėvas [buvo] nusikaltėlis. Tai jie labai susipyko, nes tai buvo neteisybė ir dar labai skausminga. Ir su [teta] turėjo išsiskirti. Jie tikrai buvo vienų vieni. Aš įsivaizduoju, kad turėjo būti gan baisu. Kalbą jie išmoko tik Amerikoje. Nors mama žinojo septynias kalbas, tėvas – penkias. Kai išvyko, jie angliškai nemokėjo, turėjo tenai išmokti.
I.S. Jūsų tėveliai – aktyvūs išeivijos veikėjai, lietuviškumo puoselėtojai. O kaip šeimoje lietuviškumas buvo puoselėjimas? Kaip jus ugdė? Turbūt, šeimoje kalbėjote tik lietuviškai?
V.A. Žinoma. Pirmiausia, [tėvai] angliškai nemokėjo. Patys turėjo išmokti. Mes kalbėjome tik lietuviškai. Aš anglų kalbą išmokau tik mokykloje (ten mokslai prasideda nuo vaikų darželio, nuo penkerių metukų). Tai dar turiu tokių prisiminimų, kaip sėdžiu ir nieko, visiškai nieko nesuprantu. Man reikia į tualetą, ir nemoku paprašyti. Tai tiesiog atsistojau ir išėjau. Tada mokytoja man parodė, kad reikia pakelti ranką. Tai tokių momentų, kai sėdi kambaryje ir visiškai nieko nesupranti, dar yra [likę] mano galvoje.
Tėvų namuose absoliučiai buvo Lietuva. Ir negalėjo būti kitaip. Tėvas eidavo į darbą kiekvieną dieną. Su kaimynais reikėjo bendrauti, bet namie buvo [kalbama] tiktai lietuviškai. Mama labai daug metų mokytojavo šeštadieninėse mokyklose. Ir net yra mokinių, studentų, kurie [ją] atsimena. Pvz. Gintaras Grušas[7] buvo jos mokinukas, Algimantas Kezys[8], kai buvo dar gyvas, – vis atsimindavo jos pamokas.
Mes pirma gyvenome Detroite, ten buvo lietuvių parapija. Prisimenu, buvau visai mažytė, gal [kokių] keturių metukų, ir ten lietuvis klebonas sakė pamokslą. Aš nežinau apie ką jis kalbėjo, bet jis pravirko. Pradėjo raudoti ir negalėjo susilaikyti. Žinoma, jis kalbėjo apie Lietuvą. Tie baisūs, baisūs pokario metai! Tai šitą atsimenu, irgi yra mano galvoje, lyg būtų vakar įvykę.
Kur mes begyvenome, tėvų namuose buvo Lietuva.
Ir buvom priversti lankyti šeštadieninę mokyklą, buvom priversti sekmadienį eiti į lietuvių bažnyčią, buvom priversti eiti į lietuvių stovyklas vasarą, nes vaikai gi nelabai nori.
I.S. Na taip. Aš jau šitą girdėjau, kad vaikai ne visada norėjo ir ne visada džiaugdavosi.
V.A. Galite paskaityti mano trumpą pasakymą „Bloga ta mano mama“[9]. Čia buvo vaiko požiūris į visa tai.
[Tėvai] buvo griežti. [Jie] sprendė, ir mes vykdėme tėvų valią.
I.S. Minėjote, kad Jūsų tėvelio visi giminės liko sovietų okupuotoje Lietuvoje. Ar palaikėte ryšius su tais likusiais Lietuvoje – ir iš mamos, ir iš tėčio pusės? Aš turiu omenyje laiškus, gal siuntinius. Žinau, kad Jūsų tėvai priklausė Lietuvių fronto bičiuliams, o tai buvo organizacija, kuri į bendradarbiavimą ir bendravimą su okupuota Lietuva žiūrėjo atsargiai. Kaip tose aplinkybėse klostėse santykiai su giminaičiais, likusiais Lietuvoje?
V.A. Mano tėvas gražiai ir griežtai pasakė, kad kol yra komunistų valdžia, jo nė vienas uždirbtas doleris neis į jų kišenę. O jei keliavai į Lietuvą, tai Kremlius gaudavo visus pinigus. Ir čia, žinoma, skyrėsi nuo Santaros-Šviesos[10] [pozicijos].
Žmonės turi kažkaip pagalvoti, kad viską ką mes darome, turi reikšmę. Gal mes esame tik smulkūs veikėjai, bet viskas turi reikšmę.
Tėvo buvo toks nusistatymas. Mama truputį švelniau [žiūrėjo]. Pernai, kai rodė tą filmą „Kelionės namo“[11], radau mamos knygoje[12], kad ji lankėsi Lietuvoje. Rodos 1979. m – po 35 metų.
Aš tada negyvenau su tėvais. Tuo metu jau gyvenau Havajuose, ir negaliu pasakyti, ar ten buvo ginčai, ar barniai dėl jos išvykimo, nes tėvas turėjo tuos griežtus principus. Ar gal jis tiesiog nusileido?
Vėliau, 1986 m., kai norėjome važiuoti, buvo Černobylis[13]. Mes turėjome atšaukti kelionę. Paskui kitais metais tėvui buvo širdies operacija, jam jau šlubavo širdelė ir jis pajuto, kad jam jau reikia važiuoti, [nes] gal ta okupacija nesibaigs, ir jis niekad nebematys savo tėviškės. Pirmą kartą 1987 m. važiavom.
Man atrodo, kad laiškų nebuvo iki kol Stalinas mirė. Buvo labai griežtai [kontroliuojama]. Iš pradžių jie jokiu būdu nerašė „čia tavo duktė“ ar „tavo sūnus“. Jie rašė kaip neva kažkokie vos pažįstami kaimynai, [stengėsi], kad nesusietų su giminyste.
Labai graudu, kai man parodė vieną iš pirmųjų mamos knygų „Be tavęs“[14] (poezijos knyga). [Vieną] jinai užrašė savo tėvams. Nežinau, kaip ten turėjo nukeliauti pas jos tėvus. [Ta knyga atsidūrė vieno Kanados lietuvio] bibliotekoje, tai aišku, kad [ji] niekad nenukeliavo pas jos tėvus. [Mano mama], žinoma, norėjo parodyti tėvams, ką [ji] veikia. Panašu, kad [jos tėvai] niekad nematė.
Aš manau, kad buvo be galo skausminga motinoms, tėvams niekad nebematyti savo vaikų. Jie gi nežinojo, kas jiems atsitiko. Vėliau kažkiek laiškų buvo, bet mamos mama gana anksti mirė. Jinai labai sirgo. Mačiau jos nuotrauką, – maniau, kad badu numirė – atrodė kaip skeletas, bet teta sakė, kad ji astma mirė. Gal iš širdgėlos?
Bet kažkiek laiškų ten vis tiek būdavo. Ne su tikrais vardais, be jokio didelio atvirumo.
Tėvai siųsdavo siuntinius. Kai aš dar buvau maža, tai tėvas liepdavo ir mes turėdavome prisidėti prie BALFo[15]. Balfas pakuodavo dėžes ir siųsdavo siuntinius. Tai ir aš juos pakavau. Viena tėvo sesuo buvo Sibire. Jinai lyg ir gavo keletą siuntinių. Kita jo sesuo liko kaime, tai panašu, kad ten pavogdavo. Kas tik ateidavo, niekad iš pašto neišeidavo, dingdavo. Tai jinai nieko negaudavo. Kiti kažką gaudavo, kažko negaudavo. Kol mes nuvažiavome į Lietuvą, buvo labai sunku atsekti, kokie siuntiniai buvo gauti, kurie – negauti.
I.S. Kažkuriam interviu skaičiau, kad Jūs atvažiavote ne tik su tėčiu, bet ir su savo sūnumi Kimo.
V.A. Taip, jam buvo 15 metų tuo metu.
I.S. Kokie įspūdžiai iš tos pirmos kelionės?
V.A. Jeigu man būtų reikėję vienai važiuoti, aš turbūt niekad nebūčiau atvažiavusi iš viso. Nes juk nieko nepažinojau. Mama melsdavosi už gimines dažnai, ypatingai kiekvienais metais, per Kūčias. Visada, kai susėsdavome prie stalo, visada būdavo malda. Žinoma, niekad nebuvo užmiršti tie, paliktieji Lietuvoj. Bet jie tik tiek man ir reiškė. Tai buvo kažkas mamos širdy, tėvo širdy ir prote, o mums gal tiktai kokį paveiksliuką parodė.
I.S. Kai atvažiavote 1987 m. kokią Lietuvą pamatėte?
V.A. Kadangi tikėjausi visko labai, labai blogo, ji man atrodė stebuklingai graži. Negalėjau atsižavėti – ir matyti mamytės, ir tėvelio gimtąjį kaimą. Ir Vilnius atrodė labai gražus. Bet antra vertus, gal mano toks jau protas, aš tiesiog nematau, ko aš nenoriu. O mano sūnus visur matė Leniną. Keista, kai jis kažką pamatydavo ir parodydavo, tada – taip, Leninas stovi! Aš to Lenino lyg ir nemačiau, o jis visur matė tą baisų Leniną.
I.S. O Jūsų tėvelis kaip jis tą kelionę priėmė? Kokie jam liko įspūdžiai?
V.A. Tame filme[16] nepaprastai jausmingai perduoti išeivijos išgyvenimai. Mano sūnus ten aiškina, kad jis niekad nematė savo tėvuko[17] verkiančio, bet kai jis pamatė griuvėsius, [tai], kas liko iš jo gimtųjų namų, tai jisai verkė[18]. Tai, žinoma, buvo be galo emocingos dienos. Bet tame tarpe [tėvelis] norėjo [bendrauti su] savo profesijos [žmonėmis], jis norėjo su architektais bendrauti. Ir mes netgi toje kelionėje turėjome išsiskirti. Mano tėvas truputį valdingas, ir aš turiu irgi tokią tendenciją būti valdinga. Tai mes išsiskyrėme. Jis mažiau su mamos gimine [bendravo], aš – daugiau. Su tėveliu kartu aplankėme jo gimtinę. Ir mus sekė KGB. Mano sūnus pastebėjo. Dr. Mickis[19] (mamos pusseserės vyras), kuris buvo įtakingas žmogus, mus vežiojo, o sūnus pastebėjo, kad viena mašina vis už mūsų.
I.S. O po 1987 m. kada buvo kitas kartas, kai Jūs atvažiavote į Lietuvą?
V.A. Aš atvažiavau rudenį 1990 m.
I.S. Ir tai yra susiję su Vytauto Didžiojo universitetu?
V.A. Taip. Kai grįžau po pirmos kelionės, Lietuva man buvo galvoje. Aš negalėjau apie nieką kitą galvoti. Mane tiesiog buvo užvaldę, mano visą sąmonę.
Aš eidavau į darbą. Ten buvo geras darbas tuo atžvilgiu, kad ten buvo didelė įmonė, gavau sveikatos ir visus kitus draudimus. Alga gal nelabai didelė, bet vis tiek pastovus darbas. [Tik] man buvo žiauriai neįdomus, ir aš išėjau iš to darbo. Pradėjau ieškoti darbo Vokietijoje, nes siuntėm sūnų metams į Vasario 16-osios mokyklą[20]. Aš mėginau gauti darbą Vokietijoje, kad būčiau arčiau sūnaus ir arčiau Lietuvos.
Mama buvo radus laikraštyje skelbimą, kad atkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas ir kad jam labai reikia anglų kalbos dėstytojų. Aš tuo metu jau buvau pradėjus dėstyti anglų kalbą užsieniečiams naktimis ir savaitgaliais. Ir taip pat aš lankiau UCLA[21] (jau čia mano trečias diplomas) – dėstyti suaugusiems kalbą. Kalba kaip antroji kalba, ne gimtoji. Tai mama paskaitė tą reklamą, ir aš nuėjau pas Avižienį[22]. Jis mane įdarbino. Jis tada buvo įvardintas rektoriumi. Na, ir taip atvažiavau. Čia buvo antras kartas.
Sūnus, kai jis buvo Vasario 16-osios gimnazijoje, porą kartų važiavo į Lietuvą. Juos gi mokino lietuvių kalbos. [Tai] buvo vienintelė lietuviška mokykla laisvajame pasaulyje – ten buvo lietuvių iš viso pasaulio, ir vienintelė bendra kalba buvo lietuvių kalba. Tai taip jie ir išlavino [lietuvių kalbą]. Tai žinoma, važiuoti į Lietuvą, kaip gi jie nevažiuos. Čia buvo jų esmė!
I.S. Atvažiavote 1990 m. rudenį dėstyti į universitetą anglų kalbą, nors Jūsų magistras – iš verslo administravimo[23], bet Jums nesiūlė tą dalyką dėstyti?
V.A. Čia tai yra juokinga. Tie profesoriai man pasiūlė atiduoti savo knygas, bet man dėstyti – ne. Mano magistrantūra buvo iš verslo administravimo, mano bakalauras buvo iš sociologijos, nes geresniuose universitetuose Amerikoje bakalaurą reikia baigti kitoje srityje, o tiktai kai stoji į magistrantūrą, [tik tuomet] gali verslą studijuoti.
Žinoma, būčiau buvus labiau kvalifikuota, nes aš anglų kalbą dėsčiau ne universitete Amerikoje. Aš jau universitete buvau dėsčiusi marketingą ir reklamą, bet paskui pati norėjau dirbti toje sferoje, tai buvau išėjusi iš dėstymo. Žinoma, maniau Lietuvoje tą dėstyti, bet manęs neprisileido. O paskui pasamdė pirmuosius [dėstytojus] iš Norvegijos. Jie buvo marksistai. Jiems užteko mokslo su bakalauru, bet man su magistrantūra iš Amerikos – ne. Aš gi moteris! Man – tiktai anglų kalba, daugiau nieko nenorėjo iš manęs, tik mano anglų kalbos.
I.S. Čia yra praleista proga ar nepasinaudota galimybė?
V.A. Sakyčiau ir taip, ir taip, bet ką padarysi.
I.S. Ar VDU Jums buvo tikslas, ar labiau priemonė, sudariusi galimybę atvažiuoti į Lietuvą?
V.A. Gal dalinai ir tas, ir tas. Pirmiausia, aš esu labai prasta turistė. Aš nemėgstu tų standartinių [kelionių] – penkios dienos, pravažiavai, „prisifotkinai“ ir viskas. Aš noriu pajusti vietovės gilumą. Pavyzdžiui, nuvažiavau į Havajus pusei metų ir pasilikau 10 metų. Žinoma, norėjau pažinti Lietuvą, aš norėjau savo gimines pažinti. Mūsų pirma kelionė, na, kas ten buvo? Keletą dienų pabuvom. Aš [tą] visą savaitę beveik nemiegojau. Kai jau išvažiavome per Petrapilį, kurs dar buvo Leningradas tuo laiku, man prasidėjo haliucinacijos. Man buvo net baisoka, buvau visiškai be miego visą savaitę. Lietuvoje man reikėjo labai daug ką pažinti ir pamatyti, ir pajusti. Tai, žinoma, atvažiuoti metams dėstyti buvo galimybė. Aš gi turėjau dirbti, juk mes ne tokie turtuoliai, kad galėtume gyventi be pajamų. Darbas buvo galimybė susipažinti su tauta. Bet man patiko dėstyti, perduoti žinias, tai dirbti universitete irgi buvo savaime tikslas.
I.S. Iš pradžių galvojote atvažiuoti metams, padirbėti porą semestrų?
V.A. Tai taip ir buvo nustatyta – metams.
I.S. O kaip atsitiko, kad pasilikote ilgiau?
V.A. Pirmiausia buvau labai žiauriai apgauta. Avižienis manęs paprašė pasilikti antriems metams. Sakiau: „gerai, sutinku, bet aš turiu grįžti namo“. Man ten reikėjo reikalus sutvarkyti. Aš būčiau dar bedarbystės pašalpą gavus, bet man reikėjo ten susitvarkyti dokumentus per tam tikrą laikotarpį. Nei anksčiau, nei vėliau. Jis pasakė „gerai, gerai“ ir visiškai užmiršo. Kaminskas[24] iš manęs tik pasijuokė. Na taip ir likau antriems metams. Aš pinigų neturėjau kišenėj. Mano uždarbis čia, kai atvykau, buvo lygus 15 dolerių per mėnesį, nes rubliais mokėjo. Mane pakėlė į katedros vedėjos [poziciją], bet atlyginimas pakilo, rodos, 80 rublių per mėnesį. [Atlyginimai] tokie buvo. Jie tokie buvo visiems. Mums[25] dar buvo geriau, nes mums prie to dar butą pridėdavo. Bet iš tokių pajamų aš negalėjau nueiti ir nusipirkti lėktuvo bilietą. Na ir taip įklimpau, bet aš norėjau tuos antrus metus dėstyti. [Bet ir nuvykti į JAV norėjau], todėl kad mano sūnus buvo tenai gan jaunas ir aš, žinoma, norėjau jį pamatyti ir norėjau susitvarkyti savo buitinius reikalus. Taip ir likau. O paskui grįžo Avižienis ir mane atstatydino. Čia buvo didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti padarytas žmogui. Man jis buvo labai nedoras žmogus, Amerikoje taip nebūtų galėjęs pasielgti. Kvaila buvau, kad pasitikėjau Avižieniu – reikėjo pažadą patvirtinti raštiškai.
Atvykimas [į Lietuvą] buvo į, kaip čia pasakius, į labai, labai sudėtingus laikus, bet tuo pačiu ir į labai, labai įdomius laikus.
I.S. O kada nusprendėte, kad pasiliksite Lietuvoje?
V.A. Po Sausio 13-osios. Man iš tiesų būtų reikėję psichiatro, bet tokio nebuvo. Mane tiesiog kankino mintis, kad jeigu aš paliksiu Lietuvą, čia kažkas labai baisaus atsitiks. Aš pati supratau, kad tai visiškai nelogiška, bet toks buvo lyg iš pasąmonės [kylantis suvokimas]. Buvau lyg prirakinta prie Lietuvos. Net negalėjau pagalvoti apie išvažiavimą. Pirmą kartą išvažiavau aplankyti Ameriką tarp 1996–1997 m.
O.S. Kaip Jums sekėsi Lietuvoje įsikurti, kokie buvo didžiausi iššūkiai?
V.A. Buvo tiek daug darbo Lietuvoje! Aš ne tiek dirbau, kiek pavyzdžiui, ten Liucija Baškauskaitė[26] arba Arvydas Žygas[27] – abudu susigadino sveikatą. Darbo buvo be galo daug, ir dirbome dieną naktį. Ir net nebuvo laiko galvoti apie sunkumus.
I.S. Noriu klausti apie išskyrimą „lietuviai“ ir „amerikonai“. Ar Jūs jautėte tuos dalykus universitete ir šiaip bendraujant su žmonėmis?
V.A. Aš atsimenu, kad vieną kartą tiesiog pratrūkau ir labai graudžiai verkiau. Ten buvo mano buvo buvę studentai ar šiaip jaunimas. Jie visą laiką man rėžė: „ Jūs, tai ne lietuvė, o – amerikonė.“ Aš kaip bemėgindavau išaiškinti, kad nesvarbu, kur tu gimei ar augai, ne tame yra esmė. O esmė yra tavo tėvai, seneliai, proseneliai, kas tu esi. Bet jie: „Ne, tu –ne lietuvė.“ Ir atsimenu, kad labai graudžiai verkiau. Bet aš žinau, ką aš žinau. Čia – mano tauta, jinai buvo atimta iš mūsų. Ir aš turėjau tą vidinę stiprybę. Gali man sakyti, kas ką nori. Aš žinau, kaip yra. Aš žinau, kad čia mano tauta. Tai, pravardžiuoti mane gali, bet aš vis tiek esu lietuvė.
I.S. Noriu klausti apie po sovietinį mentalitetą. Ar pastebite kokias nors jo apraiškas?
V.A. Galiu pasakyti, kad pačioj pradžioj tarp studentų buvo mąstymo stygius. Man iš pradžių davė tuos pažengusius, kurie jau gerokai mokėjo anglų kalbą, nes buvo baigę Jablonskio ir Salomėjos Nėries tas pastiprintas[28] mokyklas. Per kalbą dėstai ir kultūrą, ir mąstymą, ir daug ką gali per kalbą dėstyti. Mus taip mokino, ir aš taip stengiausi. Duodavau užduočių parašyti rašinį. Pvz., ką jūs galite padaryti, kad pagerinti Lietuvą? Bet turi būti jūsų jėgomis. Na, tai gavau labai keistų dalykų. Vieni norėjo statyti fabrikus, bet pinigų jie neturėjo ir nežinojo [iš kur jų gauti]. Ir tik vienas antras pasakė tokių labai lengvų dalykų – parinkti šiukšles, kad nebūtų visur ar pan. Arba kitokias temas užduodavau. Ir [jie neišreikšdavo] nuomonės. Kai rašai esė, tai yra būtina turėti nuomonę ir ją argumentuoti. Šito [jie] ne[darė], – ir taip gerai, ir anaip gerai. [Retai, kas išdrįsdavo savo] nuomonę pasakyti. Tai šitą tuoj pat pastebėjau. Ir su tuo stengiausi dirbti.
I.S. Ar Jums teko susidurti su tokiais dalykais kaip pilietybės, nuosavybės atstatymas? Kokios jūsų patirtys, atsiminimai iš to laiko?
V.A. Skaudžiai. Pilietybė man tai buvo lengvas dalykas. Tiktai tiek, gal juokinga, kad aš norėjau vėl tapti Arbačiauskaite. Šito man neleido. Čia kaip mūsų feministinės norėjo tos pavardės be lietuviškos galūnės, tai man neleido turėti su lietuviška galūne. Aš gi atėjau su visais popieriais (ne tik tėvų, bet ir senelių). Tėvas oficialiai buvo Arbačiauskas ir jis Amerikoje oficialiai sutrumpino pavardę, nes jam buvo sunku darbo reikalais. Tuo metu amerikonai nesistengdavo ištarti imigrantų pavardes. Dabar jau jie yra labiau supratingesni, bet tais laikais – tai tikrai ne. Atsimenu, kad sakiau: „Noriu grįžti į savo tikrą pavardę.“ Ne! Vieną dalyką tik man leido – leido man [vardą] atgal pakeisti į Vijolę. Tai buvo mano gimtas vardas. [Amerikoje] buvo pakeistas į Violet. Tai man tas buvo gerai, nes aš niekad nemėgau tos amerikietiškos versijos. Man jinai – grubi ir nesava. Tai galėjau oficialiai būti Vijolė, bet paliko Arbas. Gal čia ir neblogai, nes jei būtų reikėję kokių dokumentų, reiktų tada per teismus eiti dėl kokių eilinių dalykų.
O dėl nuosavybės tai aš čia 15 m. vaikštinėjau ratais. Tėvelis taip ir nesulaukė. Jis truputį [tai išgyveno] su kartumu. Jis niekad nieko nebuvo paveldėjęs savo gyvenime. Kai jisai mirė, dar jam nebuvo atstatyta paveldėjimo teisė į tėvų turtą. Nei jam, nei jo broliui, nei seserims. Ir jie visi buvo mirę, kol [įsigaliojo įstatymas], kad jie turėjo teisę į tėvų žemę. Tada [ta teisė] atiteko pusbroliams, pusseserėms. Aš 15 m. vaikštinėjau ratais, rinkdama popieriukus. Reikėjo eiti į teismą, viską reikėjo versti. Daug pinigų kainavo. Bet čia buvo garbės reikalas, ir atstačiau Arbačiauskų vardu tą žemės lopinėlį. Ten buvo 20 hektarų, o kai pasidalinome su pusbroliais, pusseserėmis, tai man ne pilnai penki hektarai liko. Nė vienas iš pusseserių ir pusbrolių nepasiliko tenais. Aš tik viena. Ačiū Dievui, kad jų dalį nupirko Pulauskų šeima. Jie ir mano šeima buvo kaimynai ne mažiau [kaip] šimtą metų, gal daugiau. Tai tuo atžvilgiu, su jais jaučiuosi daug saugiau negu su absoliučiai svetimais. Dar nežinau, ką daryti su ta žeme, – ūkininkauti tai aš nemoku. Vis tiek atstačiau mūsų pavardę, kaip priklausė.
I.S. Lietuvoje pradžioje buvo tas tautinis atgimimas, nepriklausomybė, laisvė ir visi kitie tokie dalykai, bet, pavyzdžiui, 1992 m. į Seimą buvo išrinkta Lietuvos demokratinė darbo partija, o po metų Prezidentu – Algirdas Brazauskas. Kaip Jūs vertinate tą posūkį, kodėl žmonės pasirinko tai, nuo ko anksčiau norėjo išsivaduoti, pabėgti?
Taigi Brazauskas buvo gražuolis. Moterys mirė dėl jo. O dar kai jo žmona pasiskundė, kad jis eina į šoną, tai tuomet visi dar labiau, – o jisai – savas! Ir geria, ir mėlyną nosį turi, ir dar su kitomis bobomis darkosi. Čia buvo labai puikus [kandidatas]. Panašiai dabar su Trumpu. Bet aš tikrai nenoriu lyginti Brazauską su Trumpu. Atsižvelgiant atgal, vis tiek, Brazauskas – grynas lietuvis. Aš nemaniau, kad jisai turėjo tapti Prezidentu. Bendrai, mūsų tautos įvaizdžiui buvo neigiamas dalykas, ypatingai tarptautinėje žiniasklaidoje. Bet aš manau, kad jis buvo visai neblogas premjeras. Na, gal kiti man prikaišios, kad jis tą aną padarė. Aš į jo nuodėmes negaliu gilintis.
Labai bjaurią žmoną pasirinko, šitą galiu pasakyti. Vyrai turi tokią tendenciją pasirinkti labai netinkamas žmonas. Čia dar yra didelis feminizmo stygius. Kai aš šitai sakau, aš tą, žinoma, galvoju iš geresnės pusės, kad moteris reikia vertinti pagal jų ir sugebėjimus, ir išsilavinimą, ir protą, ir tokius dalykus, o ne vien išvaizdą.
I.S. Labai įdomu tai, ką Jūs sakote. Praktiškai visi, su kuriais aš kalbėjau, atkreipė dėmesį į moterų padėtį Lietuvoje.
V.A. Taip, bet ir Amerikoje [yra problemų]. Gal paviršutiniškai ir atrodė geriau, bet ar labai ten geriau – nežinau. Vis dėlto smurtavimas prieš moteris – labai aukšta statistika. Darbovietėje tikrai reikdavo pakęsti visokių nešvankybių.
Man dar būnant studente Amerikoje prasidėjo, feminizmo judėjimas, pradėjo šiek tiek atviriau kalbėti apie tas problemas. O čia visos labai užgniaužtos. Moterys man sakydavo: „Man jau tuoj bus keturiasdešimt, aš jau sena.“ Dieve mano, net nežinai, ką pasakyti! Aš atvažiavau į Lietuvą būdama 45 m. Visiškai naują gyvenimą pradėjau. Absoliučiai nuo A iki Z. Ir tikrai ne per sena, ir dabar dar dirbu. Bet pavyzdžiui, Vyriausybė manęs neėmė vertėja, nes aš jau buvau per sena – buvau 50 m.! Nors tuo laiku labai prasti vertėjai tenai dirbo. Čia buvo Šleževičiaus[29] vyriausybė.
Kitas dalykas, aš niekad negavau buto paskolos, dėl to, kad aš vis per sena jiems. Nors dar dabar dirbu. Diskriminacija ir prieš senus žmones dar labai aktuali problema.
I.S. Pačioje pokalbio pradžioje buvote pradėjusi svarstyti, kodėl tiek nedaug dipukų ar jų vaikų grįžo į Lietuvą. Aš klausimą apie Brazauską, LDDP uždaviau, nes vartydama XX a. 10 deš. išeivijos spaudą pastebėjau, kad šitų rinkimų Lietuvoje rezultatai išeivijai buvo lyg „šaltas dušas“, po to ženkliai sumažėjo svarstymų apie grįžimą į Lietuvą. Norėčiau paklausti, ar šis mano įspūdis teisingas.
V.A. Aš manau, kad jie visi buvo bailiai, neturintys nei dvasios, nei širdies, nei proto. Aš maniau, kad būsiu pavyzdys kitiems, kad čia įmanoma gyventi. Jeigu išrinko ne tuos žmones, tai čia reiškia, kad yra daug darbo. Tai ateik ir dirbk. Vienaip ar kitaip. Aš ne politikoj dirbu, bet vis tiek kalbuosi su kaimynais, su aplinkiniais. Visi tie dalykai daro savo poveikį. Nedalyvauti – tai absoliučiai nieko nedaryti. Esi materialistas, paviršutinis materialistas! Aš neturiu nė vieno gero žodžio tokiems. Deja, aš nepavirtau pavyzdžiu. Aš ne iš didingiausių, nei turtingiausių, nei tėvų man darbas paruoštas buvo. Atvažiavau, dirbau, dariau, nes gyvenimas nepaprastai įdomus. Ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai.
Aš taip pikta ant tų dipukų vaikų. Kad čia dar pabėgo šitie mūsų vietiniai lietuviai, niekad nematę pasaulio po to, kai pakėlė tą „geležinę uždangą“, dar gali suprasti, nes jiems labai norėjosi paragauti pasaulio. Tik jie nežinojo, kokios pasekmės, kad tikriausiai niekada nebegrįši. Bet kad dipukų vaikai tiek mažai atvažiavo, tai man yra kažkokia baisi gėda, baisus nusikaltimas prieš patį Dievą. Juk nedaug tokių galimybių. Dievas mums davė tą nepriklausomybę, mus galėjo sutraiškyti kaip skruzdėlę, bet nesutraiškė. Čia Dievo duota, čia buvo stebuklas ir neatsiliepti į tą stebuklą, į tą Dievo šauksmą, tai, manau, buvo baisus nusikaltimas. Žinoma, už tokią nuomonę manęs nekenčia.
Kad ir tas Brazausko išrinkimas – galėjo būti visai kitaip, jei būtų atvykę čia gyventi daug daugiau išeivijos, kurie turėjo didesnės praktikos politikoje ir laisvuose rinkimuose. Vienas mažai gali pakeisti, o daug gali ir kalnus nuversti. Ta proga prarasta, niekada nebepasikartos.
I.S. Rinkdama medžiagą šiam projektui sužinojau, kad XX a. 10 deš. Vilniuje buvo toks kaip ir sugrįžusiųjų klubas, kuris rinkdavosi kartą per mėnesį Šlapelių muziejuje. Ar Jums yra tekę būti tame klube?
V.A. Šlapelių muziejaus tai neatsimenu. Kad mes rinkdavomės – taip, bet ten buvo ne sugrįžusieji, o užsieniečiai Lietuvoje. Ten būdavo ir ambasadorių, ir turtingesnių užsieniečių žmonos. Aš buvau darbo bitė, turėjau dirbti. Negalėjau rūpintis tiktai vakarėliais, papuošalais ir sukniomis. [Kartą] Mieželienė[30] atsiuntė mums pakvietimą, tai tas pakvietimas kainavo daugiau negu mano garderobas. Buvo kažkoks labai gražus paveikslas, spalvotai atspausdintas. Ilgai laikiau [jį] kaip meno kūrinį. Ir ten [buvo parašyta]: rinkitės, mokėkite 100 dolerių ar pan. Man tai buvo juokinga. Aš tada gal jau daugiau nei 15 dolerių per mėnesį užsidirbdavau, bet vis tiek ne tiek daug. Tos ambasadorienės, jos norėjo daryti gerus darbus Lietuvoje. Viskas tas buvo gera ir gražu.
Kad ten būtų buvę tiktai tie sugrįžę į Lietuvą lietuviai, tai šito neatsimenu. Jie[31] ir nelabai draugiški vienas kitam [buvo]. Kiekvienas nori būti didingesnis už kitą. Pas mus yra ta tokia keista konkurencija, kad aš turiu būti puikesnis už kitą. Čia, žinoma, kapitalizmo bruožas. Manau, kad blogas bruožas. Turiu kitokį požiūrį. Mes nelabai vienas su kitu ir bendravome. Bendravome tie, kas buvo atvykę dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą pirmus porą metų. Paskui taip, aš dirbau metus Vilniuje, tai dar susitikdavau su tais užsieniečiais, bet aš neatsimenu, kad tai būtų buvę tiktai sugrįžę lietuviai.
I.S. Kodėl pasirinkote gyventi Kaune, o ne Vilniuje ar kažkurioje kitoje Lietuvos vietoje?
V.A. Aš Vilniuje gyvenau 1992 m. Tuomet buvo baisus miestas. Ten buvo tiek rusakalbių, kad buvo net iki ašarų. Atsimenu, pasiklydau – ne į tą troleibusą įsėdau ir nuvažiavau, išlipau ir nieks nekalba lietuviškai.
Atsimenu, mes su dėdiene stovėjome ir laukėme troleibuso, kalbėjomės lietuviškai. Priėjo tokia boba ir mums [sako]: „Nedrįskit čia kalbėt lietuviškai.“ Jinai lenkiškai pasakė, tai dėdienė man turėjo išversti. Ir tęsė: „Čia lenkų tauta, čia jūs negalite lietuviškai [kalbėti].“ Aš jai tik pasakiau „Von“ (jau tą žodį žinojau), Varšuva – labai netoli.
Troleibusai, Dieve, buvo taip pripildyti. Tos rusės! Atsimenu, kažkokia ten išdžiūvusi rusė man savo ranka vis badė tiesiai į užpakalį. Aš jai sakau:
– Sustok.
Jinai vėl.
– Aš sakiau tau, sustok!
Vėl. Aš griebiau jos ranką:
– Aš tau sakiau – nustok mane liesti!
Kad ji pradėjo žviegti. O visi lietuviai tik susispaudžia ir žiūri į grindis, ir nieko nesako. Tai čia buvo irgi kažkoks baisus vaizdas. Tas žmonių toks [abejingumas], kad leidžia kažkokiai bobai [šitaip elgtis]. Jinai mane išvadino bandite, fašiste, ten visokiais vardais. Gerai, kad nemokėjau rusiškai, tai ne viską supratau.
Vilnius man labai nepatiko. Kai gavau darbą Kaune, [jaučiausi] lyg grįžčiau namo. Kaunas buvo mielas, lietuviškas ir, be to, čia ir nuomos [kainos] žemesnės. Žmonės ne tokie, [kad žiūrėtų tik į] dolerį. Aš čia gavau kur gyventi, niekas manęs su nuomom [nebaugino]. Vilniuje reikalaudavo labai daug pinigų ir ten nebuvo to nuoširdumo, kaip buvo Kaune. Gal dabar kitaip. Pusbrolis mane labai barė: „Vijole, Kaune užtenka lietuvių, o Vilniuje trūksta, ką tu darai?“ Bet aš jo neklausiau. Grįžau, o paskui viskas pasidaro įprasta, pažįstama ir nesinori kitur.
Dar reikia pridėti, kad Lietuvoje aš jau gyvenu beveik tiek laiko, kiek gyvenau kaip suaugusi moteris Amerikoje.
I.S. Labai ačiū už pokalbį, už mintis, už pasidalijimą. Norisi, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie sugrįžusiuosius, apie tai, kad tai nebuvo lengva turistinė kelionė. Kad atidavėte daug savo laiko, energijos ir širdies nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai, kad ji taptų gražesnė, geresnė.
[1] Edmundas Arbas-Arbačiauskas (1915-2004), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių architektas, visuomenininkas. 1938–1940 buvo Lietuvos susisiekimo ministerijos Sauskelių valdybos naujų plentų tyrimų vadovas, 1941-1941 m. Vilniaus apskrities inžinieriaus padėjėjas, vėliau dirbo Pramonės statybos treste tiekimo skyriuje. 1941-1944 m. buvo Statybos bendrovės Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas ir vyr. inžinierius. Vokietijos okupacijos metais dalyvavo pogrindinėje veikloje, priklausė „Kęstučio“ organizacijos. Pasitraukęs iš Lietuvos 1944–1947 m. Vokietijoje dirbo statybos firmoje. Persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas, 1950 baigė Lawrenceʼo technologijos universitetą Detroite, kur studijavo architektūrą. Dirbo architektų Eero Saarineno ir E. D. Stone’o ir kitose projektavimo bendrovėse, Detroite, Sakramente ir Los Angeles. Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos centro valdybos, Amerikos architektų instituto, Ateitininkų federacijos, Lietuvių fronto bičiulių narys.
[2] Štutgarte,Vokietijoje.
[3] Turima omenyje Susisiekimo ministerija, kuri šnekamojoje kalboje vadinta „kelių ministerija“.
[4] Alė Rūta (tikr. Elena Nakaitė Arbačiauskienė, 1915-2011) rašytoja, poetė, visuomenininkė. Aktyviai dalyvavo ateitininkų, šaulių veikloje. 1944 pasitraukė į Vakarus. Periodinėje spaudoje paskelbė recenzijų, straipsnių visuomeninio gyvenimo, pedagogikos, literatūros, kino temomis. Priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, Lietuvos rašytojų sąjungai, dalyvavo JAV LB, „Dailiųjų menų klubo“ veikloje.
[5] Dabar – Kauno technikos kolegija. Daugiau: http://www.ktk.lt/
[6] Turima omenyje – laidavo, garantavo. V. Arbas: „niekas negalėjo vykti į Amerika savavališkai. Turėjo būti žmogus kuris garantuoja, kad nenusikalstum, kad neliktum bedarbiu ir pan. Mama [tetos] paprašė, o ji, kaip senovėje priimta, sutiko padėti giminei. Mes visada sakydavom „atitraukė“. O mama atitraukė savo du brolius.“
[7] Gintaras Linas Grušas (g. 1961) – Vilniaus arkivyskupas metropolitas.
[8] Algimantas Kezys (1928-2015) – fotografas, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kultūros veikėjas.
[9] Vijolė Arbas, „Bloga ta mano mama“, Nemunas, 2005, nr. 48 (gruodžio 12-13), p. 12-13.
[10] Santaros–Šviesos federacija – liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija.
[11] Režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas Kelionės namo (2019).
[12] Alė Rūta, Tarp ilgesio ir tėviškės, London, Nidos Knygų Klubas, 1987.
[13] Turima omenyje Černobylio atominės elektrinės avarija 1986 m. balandžio 26 d.
[14] Alė Rūta-Nakaitė, Be tavęs, Stuttgart: A. Urbonas, 1946.
[15] Bendrasis Amerikos lietuvių fondas, BALF (angl. United Lithuanian Relief Fund of America) – JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi 1944- 2008.
[16] Turima omenyje R. Rakauskaitės filmas Kelionės namo (2019).
[17] Turima omenyje senelis – E. Arbas- Arbačiauskas.
[18] Šis įvykis rodytas ir filme Kelionės namo per nuotraukas.
[19] Algis Mickis (1927-2006) – farmakologas, visuomenės veikėjas, Lietuvių mokslų akademijos narys korespondentas.
[20] Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfelde, Vokietijoje.
[21] University of California, Los Angeles (UCLA) – Kalifornijos universitetas, Los Andžele.
[22] Algirdas Avižienis – JAV lietuvių bendruomenės visuomenės veikėjas, informatikas. 1989–96 VDU Atkuriamojo senato narys, 1990–93 VDU rektorius.
[23] Master of Business Administration, MBA – verslo administravimo magistro laipsnis.
[24] Vytautas Kaminskas – informatikas. Nuo 1989 dirba VDU, 1990–96 prorektorius, 1996–2006 rektorius.
[25] Turima omenyje atvykusiuosius dėstyti išeivius ar užsieniečius.
[26] Liucija Baškauskaitė (g. 1942) kultūros antropologė, visuomenės veikėja. 1989–1996 Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narė, 1990–1992 šio universiteto prorektorė. 1992 Lietuvoje įkūrė nepriklausomą televizijos kanalą TELE‑3.
[27] Arvydas Petras Žygas (1958-2011) – kunigas, antropologas, visuomenininkas. 1989–93 dėstė antropologiją ir biochemiją Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete; 1989–93 Vytauto Didžiojo universiteto Antropologijos katedros vedėjas ir Studentų dekanas; asocijuotasis profesorius (1990).
[28] Turima omenyje sustiprintas anglų k. mokymas.
[29] Adolfas Šleževičius – Lietuvos politikas, 1993-1996 m. ėjo ministro pirmininko pareigas.
[30] Turima omenyje Dalia Mieželienė, Raimundo Mieželio žmona.
[31] Sugrįžusieji.