Mūsų rankas ir akis pagaliau pasiekė 2020 m. pabaigoje išėjęs laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeris (Nr. 10), kuriame aprėpiamas platus knygų mylėtojams aktualių temų spektras.
Pirmajame puslapyje, redakcijos žodyje, primenama laikraščio istorija: jį nuo 2000 m. leidžia Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas. Pats bibliofilų klubas įkurtas anksčiau, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Ne be reikalo trisdešimt šeštus metus dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose. Tik kvailys iš to nemato naudos. Knygių bičiulija gyvena ne kaip šeškai, kiekvienas už save, bet kaip bitės, kaip senovės lietuviai iš prigimties bitininkai (bičiuliai), kuriems svetima laisvą žmogų paversti tarnu“, – rašo redakcija. Laikraščiui pradžią davė 1995 m. kultūros savaitraštyje „Žemaičių saulutė“ išspausdinti 6 teminiai puslapiai ir nuo 1996 m. kartą per mėnesį pasirodydavęs „Bibliofilų puslapis“ laikraštyje „Plungė“. Greta redakcijos žodžio rasite ir Simono Daukanto bibliofilų klubo himną, kurį 1985 m. parašė Gintautas Černeckis. Pirmajame puslapyje, publikacijoje „Kiek žmoguje kalbos“, mintimis dalijasi ir akademikė Viktorija Daujotytė, pernai paminėjusi 75-etį. „Kiek žmoguje kalbos, tiek ir galimybių pasaulyje veikti, pasirenkant vieną ar kitą veikimo būdą“, – teigia ji.
Du tekstus numeryje publikavo mūsų kolega, Nacionalinės bibliotekos vyr.biobliografas-tyrėjas Tomas Petreikis. Pirmojoje publikacijoje T. Petreikis seka vienos knygos – 1922 m. Tilžėje išėjusių Vydūno „Likimo bangų“ egzemplioriaus – vingrų likimą (paskolintos ir prapuolusios knygos gali nugyventi įdomius gyvenimus). Kitoje publikacijoje T. Petreikis pasakoja apie Martyno Mažvydo bibliofilų klubą, kuriam pats priklauso: klubas savo istoriją skaičiuoja nuo 1970 m. birželio 5 d., kai knygai neabejingų žmonių ratelis susirinko į Vilniaus knygos bičiulių draugijos posėdį. Klubo istorija – Lietuvos istorijos veidrodis: neformali organizacija patraukė saugumiečių demėsį, todėl 1975 m. nustojo veikti. Visgi 1977 m. atnaujino veiklą kaip Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubas , formaliai – po Lietuvos TSR savanoriškos knygos bičiulių draugijos Vilniaus miesto skyriaus sparnu. T. Petreikis išsamiai papasakoja apie klubo vadovus, veiklos krypčių kaitą bėgant dešimtmečiams. „Klube nuo jo įsikūrimo laiko varžosi akademinė dvasia ir laisvalaikio poreikiai“, – reziumuoja.
Domas Kaunas klubo nariu tapo 1977 m. pabaigoje. Jis dalijasi užrašais iš klubo gyvenimo: „Užrašus į posėdžius nešiausi nuo pirmųjų klubo lankymo dienų, bet stropus nebuvau. Buvau nusistatęs fiksuoti tik su knygos istorija, asmeninėmis bibliotekomis, knygų menu, nuosavybės ženklais ir knygos žmonių gyvenimu susijusius duomenis. “ „Žemaičių bibliofilo“ puslapiuose jis pateikia užrašus iš 1979 m. vasario 8 d. posėdžio, kuriame dalyvavo grafikas, iliustratorius Antanas Kučas. Susitikimas prasidėjo nuo kuriozo: mažvydiečiai susirinko, bet neatėjo dailininkas. Dailininką pasitikti turėjęs Valerijonas Jucys laukė prie centrinio knygyno, o Kučas jo – centriniame pašte.
Bibliofilai gali planuoti įdomias išvykas. Žemaičių dailės muziejuje, veikiančiame kunigaikščio Mykolo Oginskio (1849-1902) pasistatydintuose rūmuose, po restauracijos atgims šio didiko kurta biblioteka: pasakodama apie jos istoriją, muziejaus bibliotekininkė Dalia Šimkutė remiasi mūsų kolegės, Nacionalinės bibliotekos vyr. metodininkės-tyrėjos Jadvygos Misiūnienės, tyrinėjimais. Alma Braziūnienė praneša dar vieną džiugią naujieną – kuriamas Lietuvos knygos ir mokslo muziejus „Bibliopolis“. „Kiek šiuo metu Lietuvoje veikia muziejų? Ar jų pakanka? O gal per daug? Koks jų skaičius būtų optimalus? […] Kokių muziejų temine (rūšine) prasme Lietuvoje trūksta? Regis, turime visokių. Bet Lietuvos knygos muziejaus neturime “, – rašo A. Braziūnienė. Projekto įkurti Lietuvos knygos muziejų ėmėsi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Planuojama muziejui paskirti istorinio pastato (buvusių Tiškevičių rūmų) dešinio fligelio pirmąjį aukštą ir rūsį, išdėstyti su knygos raida susijusius pasakojimus. Norėdami pasakojimams suteikti žaismės, muziejaus kūrėjai jį pavadino „Bibliopoliu“: bibliopolis – tai knygos miestas-valstybė.
Laikraštyje rasite ir trumpą dar vienos mūsų kolegės, Judaikos tyrimų centro vadovės Larisos Lempertienės tekstą . Ji pasakoja apie Plungės Oginskių bibliotekoje aptiktą įdomų dokumentą, naujai nušviečiantį žydų ir vietos valdžios atstovų santykius. Tai yra 1845 m. hebrajų ir vokiečių kalbomis surašyta rankraštinė brošiūra, Raseinių žydų bendruomenės sukurta panegirika „didžiajam valdovui ir valdovų pažibai, jo didenybei kunigaikščiui ponui Oginskiui“.
„Žemaičių bibliofilas“ – neplonas laikraštis, čia paminėjome tik dalį publikacijų. Verta paskaityti ir kitas. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad poetas Maironis 1906 m. išleido „Lietuvos istoriją֧“? Idėja nesunorminta kalba parašytą knygą paversti visiems prieinama, paskaitoma kilo Danutei Ardavičienei (ji viliasi, kad atsiras, kad paremtų tokios knygos išleidimą).
Apie klubą ir laikraštį norėtumėte sužinoti daugiau? Pagal Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovo Gintauto Černeckio pasakojimą parašytą straipsnį rasite laikraštyje „Plungė“ : https://laikrastisplunge.lt/plunge-lietuvos-bibliofilijos-istorijos-dalis/