Parengė Asta Miltenytė
Naujausiame 23-iajame Kauno istorijos metraščio tome rasite dviejų autorių (Arminas Štuopys ir Asta Miltenytė) straipsnį pavadinimu „Vytauto ir Agnietės Steponaičių bei jų artimųjų kapaviečių paminklai: autorystė, praradimai“.
Šio straipsnio pretekstas ir inspiracija buvo du mūsų bibliotekoje saugomi egodokumentai: karo istoriko, bibliofilo ir kolekcininko, bibliografo Vytauto Steponaičio dienoraštis (LNMMB RKRS, F25–26) ir literatės, švietėjos, gydytojos Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės slapyvardžiu Žvirgždė atsiminimai apie savo vyrą Vytautą Steponaitį (LNMMB RKRS, F25–28).
Steponaičio dienoraštis – standartinis sąsiuvinis, plonais juodais viršeliais, iš 87 lapų prirašyti nepilni 52. Ir laikotarpis trumpas – 1956 m. sausio 3–1957 m. kovo 20 d. Nėra jis labai įdomus, nes laikai tokie, kupini baimės, nepasitikėjimo. Steponaitis – žmogus nebejaunas, sergantis, skaudinamas kolegų, bukų, o dažnai ir piktybiškų viršininkų, gyvenimo sąlygų, kenčiantis nuo erzelynės komunalka paverstame nuosavame bute, išgyvenantis dėl, regis, vienintelio jam likusio malonaus darbo – lituanikos rinkimo, nors ir čia didelio džiaugsmo nėra, greičiau nuolatinis susierzinimas, kai pasisavinamas jo darbas, nenurodoma pavardė, amžini nesutarimai tarp Knygų rūmų ir Respublikinės bibliotekos. Sunku atpažinti tą kitą Steponaitį – surinkusį unikalią spaudinių kolekciją, XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorių ir aktyvų narį, puikių karybos ir istorijos žurnalų „Karo archyvas“, „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“ redaktorių. Dienoraštyje jis net nebeužsimena apie savo sukauptą biblioteką, specialiai jai Jono Prapuolenio darytus baldus, savo buvusius bendraminčius, gal tik apgaili tuo metu mirusį Vaclovą Biržišką – „nes jei nebūtų Biržiškos, nebūtų ir lietuvių bibliografijos“ ir sudegintą jo rankraščių čemodanėlį. Graudu ir liūdna, kai žmogus, mokantis užsienio kalbų, nusimanantis senojoje spaudoje, sudarinėja Kaimo bibliotekos katalogą, kuriam leista aprašinėti tik tarybinę periodiką, o iš užsieninės spaudos vien komunistinė „Laisvė“. Beveik nebėra senųjų draugų – vieni Vakaruose, kiti dar tremtyje arba grįžę sunkiai tvirtinasi sovietinėje realybėje, o pasilikusieji nėra patikimi, pataikauja valdžiai, darosi karjeras, skundžia.
A. Steponaitienės atsiminimai apima visą šeimos gyvenimo laikotarpį. Juose mus „užkabino“ Steponaitienės paminklų statymo iniciatyvos, idėjos, užmojai, bendraautorystė ir, žinoma, Vytauto Steponaičio amžinojo poilsio vietos simbolizmas – „rausvo granito didžiulė knyga su Vytauto bar[e]ljefu kariškoje uniformoje – ant apikaklės Gedimino stulpai trikampyje, antpečiai su dviem žvaigždutėm rutuliukuose (pulkininkas leitenantas)“. Retas tą paminklą esame matę, o ir rasti jį kapinėse ar internete bei atpažinti nėra lengva. Akmeninė knyga Kauno Petrašiūnų kapinėse tebėra, kaip ir Steponaičio kolekcijos popierinės knygos mūsų bibliotekoje. Nors paminklas įtrauktas į kultūros vertybių registrą (objekto kodas 36553), jame nebelikę svarbaus elemento – metalinio bareljefo su epitafiniu užrašu. Išaiškėjo, kad paveldosauginėje byloje visai neminima paminklų sumanytojų ir išpildytojų autorystė, memorialinių, o kartu ir meninių elementų praradimas, tad norėjosi nors nedidele dalimi šią dabar jau istorinių ir menotyrinių žinių spragą užpildyti.
Gal kam bus įdomios paminklo sukūrimo aplinkybės, jo sumanytojai, skulptorius, gal norės sužinoti, kuo sovietiniam saugumui užkliuvo bendrasis kapavietės paminklas, apie V. Steponaičio bareljefo gipsinę kopiją … ir pasvarstymus, gal derėtų grąžinti šiam kapui vardą ir pirminę išvaizdą.