Balys Sruoga – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros klasikų bei kultūros veikėjų. Jis pasižymėjo kaip talentingas poetas, dramaturgas, teatro kritikas, bei vertėjas. B. Sruoga laikomas vienu iš moderniosios dramaturgijos pradininkų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943-aisiais, buvo nacių suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ši kraupi patirtis tapo pagrindu garsiausiam jo kūriniui – memuariniam romanui „Dievų miškas“. Knygoje autorius pasitelkė unikalią ironiją ir sarkazmą, siekdamas atskleisti koncentracijos stovyklos žiaurumą bei nužmogėjimo procesą. Balys Sruoga buvo ir itin produktyvus publicistas, jo žurnalistinis palikimas apima šimtus straipsnių įvairiausiomis temomis. Siekdamas išvengti monotonijos ar dėl kitų sumetimų, B. Sruoga savo straipsnius pasirašydavo dešimtimis skirtingų slapyvardžių, pavyzdžiui, Sirakūzinas, Davatka-Padurkevičius, Graiboneranda ir kt.
Šiemet minime 130-ąsias Balio Sruogos gimimo metines. Šia proga norime pasidalinti trumpa ištrauka iš jo amžininko – žymaus tarpukario advokato ir aktyvaus visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimų apie pažintį su rašytoju[1].
„Sruoga sudarė sau vardą ir užėmė priderančią vietą lietuviškoj literatūroj savo dramatiniais veikalais. Didelis Sruogos nuopelnas yra tas, kad jis pirmas iš mūsų rašytojų pradėjo imti temas savo dramatiniams kūriniams iš neišsemiamo mūsų istorijos lobyno ir ypač pounijinio laikotarpio. Šioje srityje jis buvo tikras novatorius. Ne visos Sruogos istorinės dramos yra pritaikintos scenai, kai kurios jų yra „Lese-Drama“ rūšies (jis pats kai kurias savo pjeses vadina istorinėmis kronikomis), bet visos jos įdomios savo turiniu, stiprios tiek siužeto išvystymu tiek veikiančiųjų asmenų charakteriais ir pasižymi gražia ir turtinga kalba.
Istorinėse dramose Sruoga surado save. Dramas jis rašė ligi pat savo gyvenimo galo. Bene paskutinė jo drama buvo „Barbora Radvilaitė“, kurios jis teprašė du aktu ir kurią užbaigti jam sutrukdė mirtis[2].
Dar vienu atžvilgiu Sruoga teigiamai skyrėsi iš kitų rašytojų – amžininkų, tai, būtent, tuo, kad gerai pažino rusų ir Vakarų Europos literatūrą, turėjo gerą mokyklą ir buvo gilios erudicijos žmogus.
Nemažos įtakos Sruogai turėjo jo žmona Vanda Daugirdaitė. Sruogienė buvo kilusi iš senos žemaičių bajorų šeimos. Jos tėvas turėjo Viekšnių apylinkėje nedidelį dvarelį, bet jame negyveno, o tarnavo Ukrainoje. Daugirdaitė, gimusi ir užaugusi Rusijoje, grįžo po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvon, baigė Kauno Universitete istorijos mokslus ir po to studijavo dar Berlyne. Sruogienė, reikia manyti, sudarė jungtį tarp kilusio iš valstiečių Sruogos ir senos bajoriškos Lietuvos su jos istorinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Yra žinoma, kad apysaka „Kas bus kas nebus, bet žemaitis nepražus“ (1937 m.) iš Napoleono žygiavimo per Lietuvą gadynės parašė abu Sruogai. Apie tai liudija to veikalo autoriaus pseudonimas – Valys Dauga, abiejų Sruogų vardų bei pavardžių derinys. Toje apysakoje minimas Sruogienės protėvis Daugirdas ir aprašomas jos tėvų Bugių dvarelis.
Aš susipažinau su Sruoga apie 1933 metus prie šių aplinkybių.
Jau nuo 1930 metų prasidėjo Lietuvos-Vokietijos santykių įtempimas. Atėjus Hitleriui prie valdžios, tas įtempimas vis augo ir stiprėjo. Svarbiausia tų santykių pablogėjimo priežastis, atrodė, buvo Klaipėdos kraštas, kur vokiečiai atvirai varė separatistinę propagandą ir slaptai ruošėsi sukilimui. Bet tikroji priežastis buvo hitlerininkų Drang nach Osten. Reikia prisiminti, kad 1934 metais Klaipėdos nacistams buvo iškelta byla, sukėlusi daug triukšmo tiek Lietuvoje, tiek užsieny, kurioje ir man teko dalyvauti kaltinimo pusėje[3] ir patirti vokiečių politikos tikslus Lietuvoje bei jų vartojamą taktiką. Atsižvelgiant į visa tai, atsirado reikalas informuoti Lietuvos visuomenę apie vokiečių grobuoniškus planus mūsų krašto atžvilgiu. Aš galvojau, kad apie tai reikėtų parašyti populiarią brošiūrą ir plačiai ją paskleisti tarp Lietuvos žmonių. Tuo reikalu man prisiėjo kalbėti su advokatais Liudu Šmulkščiu ir Rapolu Skipičiu. Kartą Šmulkštys patarė man pavesti parašyti tokią brošiūrą Sruogai, kuris esą lengvai parašys, kas reikia, pagal duotus nurodymus.
Šmulkščiui tarpininkaujant aš susėjau su Sruoga ir išdėsčiau jam savo sumanymus ir pageidavimus. Sruoga sutiko parašyti tokią brošiūrą. Aš nurodžiau jam svarbiausius brošiūros dėsnius, būtent, kryžiuočių vaidmenį senovėje, vokiečių okupacijos Lietuvoje pirmojo pasaulinio karo metu sunkumus, jų daromus besikuriančioms Lietuvos vyriausybėms trukdymus ir pagalios pinkles Klaipėdos krašte. Berods, aš surašiau Sruogai trumpą parašytinos brošiūros turinį. Netrukus rankraštis buvo parašytas ir aš per Šmulkštį sumokėjau Sruogai honorarą, rodos, 300 litų. Po to rankraštis buvo įteiktas Skipičiui, kuris pasirūpino išleisti jį. Brošiūra buvo išleista Šaulių Sąjungos, nors apie tai, vengiant galimų vokiečių pasiuntinybės Kaune oficialių demaršų, knygelėje nebuvo pažymėta. Joje dėl tos pat priežasties nebuvo nurodyta net spaustuvės pavadinimo.
Brošiūros antgalvis buvo toks: „Vokiškasis siaubas. Perskaitęs kitam duok“. Šioje knygelėje trumpai ir aiškiai išdėstyta visi vokiečių siekimai ir tikslai Lietuvoje. Ką vokiečiai bloga Lietuvai padarė ir ką dar jie rengiasi padaryti. Parašė d-ras Jurgis Plieninis. 1934 m.“ 69 pusl.
Kai Sruoga 1943 metų pradžioj buvo vokiečių suimtas Vilniuje ir išvežtas į Vokietiją, aš, išgirdęs apie tai, iš karto pagalvojau, kad, galimas daiktas, vokiečiai sužinojo, kad Sruoga yra autorius nukreiptos prieš juos brošiūros ir už tai ir suėmė jį. Vėliau, jau karui pasibaigus ir grįžus Sruogai Lietuvon, man teko išsikalbėti su juo tuo klausimu. Aš sužinojau tuomet, kad per tardymus gestapininkai nėra padarę Sruogai jokių užmetimų ir kad jis, kaip ir daugelis kitų lietuvių inteligentų, buvo suimtas, kaipo įkaitas, nepasisekus paskelbtai Lietuvoje mobilizacijai. Turėjau būti suimtas tuo pat laiku ir aš, bet man pavyko pasislėpti ir išvengti suėmimo.
Kitą panašios rūšies, kaip aukščiau aprašyta, brošiūrą Sruoga parašė irgi mano užsakymu daug vėliau, būtent, Antrojo pasaulinio karo pradžioj, kai Vilnius buvo prijungtas prie Lietuvos ir iš naujo iškilo lenkų klausimas Lietuvoje. Lenkų-lietuvių santykių problema tuomet buvo gyvai svarstoma Kaune. Tomis temomis buvo kalbama Rotary Klube, kurio pobūviuose pradėjo lankytis Vilniaus advokatas ir buv. lenkų senatorius Kryžanovskis, ir neseniai prieš tai susikūrusiam Politiniam Klube, kurio pirmininku buvo Jonas Vileišis.
Aš sumaniau paskelbti atsišaukimą į Vilniaus lenkus ir kviesti juos lojaliai bendradarbiauti bendros tėvynės Lietuvos pagrindu. Kadangi aš buvau užimtas, tai vėl kreipiausi į Sruogą ir prašiau parašyti atsišaukimą į lenkus pagal suteiktus jam nurodymus. Atmenu, kai Sruoga atnešė man parašytą rankraštį ir supažindino su jo turiniu, aš pastebėjau, kad tame rankrašty buvo per daug vietos pašvęsta tolimos praeities istorijai. Aš grąžinau Sruogai rankraštį ir prašiau perdirbti jį, pašventus daugiau dėmesio dabarčiai ir ateities lenkų-lietuvių santykiams. Vėliau Šmulkštys sakė man, kad visą istorinę dalį tai brošiūrai parašė Sruogos žmona. Po pertaisymo ta brošiūra buvo Skipičio pastangomis atspausdinta lietuvių ir lenkų kalbomis. Štai jos pavadinimas: „D-ras Jurgis Plieninis. Paskutinė Kryžkelė. Lietuvio žodis lenkams. Kaunas 1940 m.“ 32 pusl. Lenkiškas pavadinimas buvo toks: Dr. Jerzy Plieninis. Na rozdrożu: odezwa litwina do polaków. Wilno. 1940“. 47 pusl.
Tačiau toji brošiūra tiek lietuvių, tiek lenkų plačiai pasklisti ir nesusilaukė atgarsio, nes kiti klaikūs įvykiai nustelbė iškeltų toje brošiūroje problemų aktualumą“.
[1] Dalis Z. Toliušio atsiminimų „Žinomas ir nežinomas Sruoga“ saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje: LNB RKRS, f. 66, b. 27, 28; kita dalis Literatūros ir tautosakos institute: LLTI, f. 11, b. 241; bei Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje: VUB RS, f. 87, b. 22.
[2] Nebaigta B. Sruogos drama „Barbora Radvilaitė“ parašyta 1946 m., išspausdinta 1957 m.
[3] Turima galvoje Noimano-Zaso byla. 1934 m. Klaipėdos krašto nacių partijų vadovai Teodoras fon Zasas ir Ernstas Noimanas, taip pat aktyviausi nariai buvo suimti už ginkluoto sukilimo bei teroro aktų Klaipėdos krašte organizavimą, siekiant atplėšti jį nuo Lietuvos valstybės. Bylą sprendė Kariuomenės teismas. Kaip advokatas Z. Toliušis dalyvavo šioje byloje, palaikė civilinius ieškinius dėl vieno iš kaltinamųjų – Jurgio Jesučio – nužudymo.