Julija Švabaitė
Daina apie mamulę
Mėnuo: 2026 balandžio
Akmeninės knygos istorija
Parengė Asta Miltenytė
Naujausiame 23-iajame Kauno istorijos metraščio tome rasite dviejų autorių (Arminas Štuopys ir Asta Miltenytė) straipsnį pavadinimu „Vytauto ir Agnietės Steponaičių bei jų artimųjų kapaviečių paminklai: autorystė, praradimai“.
Šio straipsnio pretekstas ir inspiracija buvo du mūsų bibliotekoje saugomi egodokumentai: karo istoriko, bibliofilo ir kolekcininko, bibliografo Vytauto Steponaičio dienoraštis (LNMMB RKRS, F25–26) ir literatės, švietėjos, gydytojos Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės, pasirašinėjusios Žvirgždės slapyvardžiu, atsiminimai apie vyrą Vytautą Steponaitį (LNMMB RKRS, F25–28).
Steponaičio dienoraštis – standartinis sąsiuvinis plonais juodais viršeliais, iš 87 lapų prirašyti nepilni 52. Ir laikotarpis trumpas – 1956 m. sausio 3–1957 m. kovo 20 d. Nėra jis labai įdomus, nes laikai tokie, kupini baimės, nepasitikėjimo. Steponaitis – žmogus nebejaunas, sergantis, skaudinamas kolegų, bukų, o dažnai ir piktybiškų viršininkų, gyvenimo sąlygų, kenčiantis nuo erzelynės komunalka paverstame nuosavame bute, išgyvenantis dėl, regis, vienintelio jam likusio malonaus darbo – lituanikos rinkimo, nors ir čia didelio džiaugsmo nėra, greičiau nuolatinis susierzinimas, kai pasisavinamas jo darbas, nenurodoma pavardė; amžini nesutarimai tarp Knygų rūmų ir Respublikinės bibliotekos. Sunku atpažinti tą kitą Steponaitį – surinkusį unikalią spaudinių kolekciją, XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorių ir aktyvų narį, puikių karybos ir istorijos žurnalų „Karo archyvas“, „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“ redaktorių. Dienoraštyje jis net nebeužsimena apie savo sukauptą biblioteką, specialiai jai Jono Prapuolenio darytus baldus, savo buvusius bendraminčius, gal tik apgaili tuo metu mirusį Vaclovą Biržišką – „nes jei nebūtų Biržiškos, nebūtų ir lietuvių bibliografijos“ ir sudegintą jo rankraščių čemodanėlį. Graudu ir liūdna, kai žmogus, mokantis užsienio kalbų, nusimanantis senojoje spaudoje, sudarinėja Kaimo bibliotekos katalogą, kuriam leista aprašinėti tik tarybinę periodiką, o iš užsieninės spaudos vien komunistinė „Laisvė“. Beveik nebėra senųjų draugų – vieni Vakaruose, kiti dar tremtyje arba grįžę sunkiai tvirtinasi sovietinėje realybėje, o pasilikusieji nėra patikimi, pataikauja valdžiai, darosi karjeras, skundžia.
„Mano brolis poetas“: Emilija Janonytė-Railienė apie Julių Janonį
„Aš tada tik verkiau, ir verkiau, ir verkiau. Mano akys buvo užtinę. Taip aš nenorėjau iš Lietuvos išvažiuoti, — pasakoja poeto Juliaus Janonio sesuo Emilija Railienė su mistiniu jautrumu prisimindama savo mylimąjį brolį ir anuos, nors ir vargingus, bet idiliškus jaunystės laikus. Šiais metais gegužės 17 d. sukanka 40 metų nuo Juliaus Janonio mirties. Tasai audringas poetas, pačioje jaunystėje nutraukęs savo gyvybės siūlą, daugiausia vien raudonųjų savinamasis, yra vertas pažvelgti ir kitomis akimis. Tad sukakties proga užsukau vaišingon Railų pastogėn, Baltimorėje, patirti kaip savo brolį prisimena jo mylimoji jaunoji sesuo Emilija Janonytė-Railienė“, – žurnale „Lietuvių dienos“ (1957, Nr. 4, p. 7, 11 ) rašė J. Surgaila
Remiantis publikacija „Mano brolis poetas“, Emilija Janonytė į JAV atvyko 1921 metais, drauge su tėvais. JAV jau kurį laiką gyveno jos vyresnioji sesuo Marė. 1922 m. Emilija ištekėjo už Martyno Railos. Abu aktyviai įsitraukė į Baltimorės lietuvių gyvenimą, po Antrojo pasaulinio karo, dalyvaudami BALF veikloje, padėjo naujiems emigrantams, dipukams. Toliau rasite kelias ištraukas iš to, ką jaunėlė sesuo papasakojo apie poetą J. Janonį, kurio 130-ąsias gimimo metines šiemet minime.
Klausiu:
— Papasakokit, kaip Jūs prisimenat brolį Julių?
— O, mano prisiminimai kuo gražiausi. Jis man būdavo toks geras! Kai jis parvažiuodavo iš gimnazijos, jam niekad nepritrūkdavo laiko su manim pažaisti. Iš miesto jis grįždavo išvargęs, bet ir kaime jis nesėdėdavo. Ruošdavo vaidinimus, pagelbėdavo pasiruošt egzaminams. Jis ypač norėdavo padėti žmonėms įvairiose bėdose. Jis visados stengėsi daryti gera, kad tik skurdo ir vargo mažiau būtų. O jeigu jis būtų pamatęs prie ko privedė revoliucija, jis niekad nebūtų stojęs už revoliucines idėjas.
[…]
Motinos prisiminimuose, kuriuos Railienė yra užrašiusi, daugiausia pasakojama apie Juliaus vargus. Trejetą metų Julius labai vargęs tarnaudamas piemeniu pas beširdžius ūkininkus Latvijoj ir Lietuvoj. Eidamas į Biržų viduriniąją mokyklą Julius gaudavo pagamintą maistą iš namų visai savaitei. Tas galėjo prisidėti prie sveikatos sugriovimo. Išvažiuojant į Šiaulius buvo reikalinga nors šiek tiek pinigų, o tėvas tada sirgo ir negalėjo uždirbti. Teko skolintis nuo kaimynų, tie gi paskolinti, tai paskolino, bet pirma pajuokė, kad Janonis savo vaiką nori ponaičiu padaryti. Visa tai Julius labai giliai pergyveno.
[…]
Atiduodamas rankraščius ir kitą medžiagą Janonio seseriai, visą su didele meile ir kruopštumu renkančiai ir saugančiai, kreipiausi į ją grynai asmenišku klausimu:
— Sakykite, ponia, kaip Jūs taip vargingai Lietuvoj gyvenę galite taip ilgai išlaikyti Lietuvos meilę?
— O ar vargšai savo tėvus mažiau myli?! taip pat klausimu atsakė Emilija Janonytė-Railienė.