Autorius: LS

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija

---

Pirmasis amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanas, nuo mokyklos laikų žinomų Homero kūrinių interpretacija. Vargu, ar bus įdomu… Pavartysiu. Pasiimu aštuntą vakaro – paskaitysiu porą lapų ir ramiai nueisiu miegoti. Bet kitą akimirką žiūriu, kad liko vos 15 puslapių, o už lango jau sveikinasi saulė. Antrąkart versdama puslapius matau pieštuku pabrėžtas širdį sušildžiusias ar į šipulius pavertusias citatas, kurias sunku išmesti iš galvos, lapus papuošusius susiraukšlėjusius apskritimus tarp eilučių ar net netvarkingai užlenktus lapus dėl staiga numestos knygos, kai po šokiruojančio sakinio nebuvo įmanoma skaityti toliau. Įtraukia ir užburia dviejų jaunuolių gyvenimo istorija. Apie didį karį sužinau iš jo mylimojo lūpų, kiekviename puslapyje vis labiau pažįstu veikėjus, kartu su jais pasineriu į ginčų, intrigų, paslapčių, išdavysčių ir pranašysčių pasaulį. Užvertusi paskutinį puslapį bėgu ieškoti bendraminčių į ,,Reddit”, ,,Instagram” ar ,,Pinterest” . Ten rasti įrašai atskleidžia naujų detalių, kurios vėl sužadina emocijas.

Tiems, kurie nuspręs skaityti šią knygą, siūlau atsidėti  šiek tiek pinigų, nes bilietai į Graikiją ir kitos mitologijos knygos nemažai kainuoja.

Kokia tai knyga? Išspręskite kryžiažodį ir sužinosite.

---

Anotuojama knyga: Madeline Miller, „Achilo giesmė“.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija

---

Aš tik poetas.
Tik sąžiningas rato dantis.
Tik kalinys dėžutėj galvijams.
Aš kaukas tik.

Aš vienumos neofitas, paskendęs rūko fone.
Mano sąmonėj žaltiškai šliaužiantis riksmas.
Niujorkinė svilina mane dykuma –
Migla mano galvoje. Tikra migla.

„Aš pamečiau zoori…“, – šnabžda Garšva.
Mano Mirtie – išgirsk mane.

Tokie nušiurę triušiai tos šinšilos
Ir Šančių nameliūkščiai vandenų nykumoj.
Mėnulio krateriai mūzą skraidina,
Vis up ir down ekstazės gilios ramumoj.

Karti pajuoka iš žmogaus – optimizmas
Ir sąmonė, kurios nebėra.
Tegyvuoja svetimtaučių virškinimas –
Mano teisybė, mano, mano – cha cha!

Meilė stipresnė už mirtį?
Pralaimėsiu neradęs tiesos.
Mano mirtis trijų metrų ilgio,
O veidas šinšilos pilkos.

Vai žydėk, žydėk, balta obelėle.
Vėlė apsirėdus balta drobule…

*Aut. past. kūrinys sudarytas iš A. Škėmos „Baltos drobulės“ citatų, parafrazių.

---

Anotuojama knyga: Antanas Škėma, „Balta drobulė“.
Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

11–15 metų jaunimo kategorija

---

„Ponis“! Kai perskaičiau šį žodį, iš karto pagalvojau apie barbes ir vienaragius. Aš juk maža  barbytė ir man dar pasislėpus noris žaisti su spalvotais poniais. Tai ponis nuo R. J. Palacio knygos  viršelio pamerkė žydrą akį man ir aš pasiėmiau šią knygą skaityti namuose.

Senos nuotraukos. Teksto daug, bet pirmame lape – trumpas 1858 m. laikraščio straipsnelis apie berniuką iš Bonvilio, į kurį trenkė žaibas, bet jis liko sveikas gyvas su ant nugaros įspaustu ypatingu ženklu. Žinau, mama man sakė, kad Perkūnas trankosi tada, kai nori nufotografuoti žemę. Nebijodama žiūrėdavau pro langą, kaip blyksi fotoaparatas, bet nežinojau, kad pasaulyje yra vaikas, kurį dievas nufotografavo! Jis ypatingas. Jis vardu Silas.

O žaibas, trenkęs į Silą, įkvėpė jo tėtį gilintis į fotografijos mokslą. Jis buvo genijus ir išradėjas. Jo talentas tapo naudingas nusikaltėliams, todėl trys grėsmingi raiteliai vieną naktį išsivedė tėvą padirbinėti pinigų. Tuomet dvylikametis berniukas tapo našlaičiu ir, pasiėmęs tik mirusios mamos smuiką, iškeliavo jo ieškoti. Nuotykių kupinoje kelionėje jį lydėjo ponis ir basakojis, baltais marškiniais vilkintis Mitenvulas. Ponis buvo jo tikras draugas, o Mitenvulas – išgalvotas. Dėl to, kad jis turėjo netikrą draugą, Silą mušė mokytoja, išmetė iš mokyklos, draugai sakė, kad jis „kuoktelėjo“, yra „nelabasis“. Tik tėtis mokė sūnų, kad tą draugystę reikia branginti, kad pasaulis yra begalinis ir sukasi viena kryptimi, tik pirmyn. Du draugai – išgalvotas ir tikras –  mintys, kad jis eina pirmyn, padėjo jam rasti tėtį, mirusios mamos šeimą, tėčio užkastą lobį ir nuskendusį baltais marškiniais…

1872 m. Bonvilio laikraštyje rašė, kad dvidešimt ketverių metų vietinis džentelmenas, į kurį prieš daugelį metų pataikė žaibas, įkūrė mokyklą našlaičiams. Mokykla buvo pavadinta Džono Hilso vardu, paženklinta baltasnukio ponio su žaibo ženklu simboliu.

Knygą perskaitė barbė. Jos vienaragis užaugo.

„Ponis“! Šalia jo ant R. J. Palacio viršelio aš matau ir jį…

---

Anotuojama knyga: R. J. Palacio, „Ponis“, Vilnius: Alma littera, 2022.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

11–15 metų jaunimo kategorija

---

      Ant mano lentynos stovi knyga, kurios vis negaliu pamiršti ir nekantrauju ją vėl paimti į rankas – tai Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“, su gelsvais lapais, primenančiais senovę. Ji gal ir ne pati naujausia ar ryškiausia, bet man ji brangiausia—su ja galiu leistis į pasaulį, kur laukia nuotykiai, sunkūs išbandymai ir žmogaus stiprybė. Tai istorija apie jauną Robinzoną, kuris po laivo katastrofos atsiduria visiškai vienas negyvenamoje saloje, bet nepasiduoda — net kai aplink tik bangų šniokštimas ir tuščias krantas. Jis ima kurti naują gyvenimą: mokosi rasti maisto, pasistato pastogę, prisijaukina miško tylą ir stengiasi įveikti vienatvę.

Kiekvieną kartą skaitydamas šią istoriją jaučiuosi taip, lyg pats eičiau jos vingiuotais takeliais. Mintyse kartu su Robinzonu žvelgiu į begalinę jūrą, tropinė saulė svilina pečius, o iš džiunglių sklinda aštrūs paukščių šauksmai. Man jis atrodo ne tik herojus, bet ir paprastas žmogus, kuris klysta, bijo, tačiau vis tiek žengia į priekį – nepasiduodamas, nesustodamas. Labiausiai įkvepia tai, kad net visiškai vienas jis išlaiko žmogiškumą, o sutikęs Penktadienį pajunta šiltą draugystę ir bendrystę. Kiekvienas jų pokalbis, kiekvienas kartu atliktas darbas primena, jog net tolimoje vėjuotoje saloje žmogui vis tiek reikia kito žmogaus.

 „Robinzoną Kruzą“ skaitant atrodo, kad keliauju ne tik į egzotišką salą, bet ir į savo vidinį pasaulį. Ji kaip veidrodis – parodo, ką reiškia būti vienam, bet kartu primena, kad tikėjimo ir stiprybės negalima paleisti, net kai už lango tyla ir atrodo, jog visas pasaulis nusisuko nuo tavęs. Kiekvienas puslapis priverčia stabtelėti ir pagalvoti: ką aš daryčiau jo vietoje? Ir jei kas paklaustų, kodėl ši knyga tokia artima, atsakyčiau paprastai: nes ji gyvena manyje. Ji – kaip daina be melodijos, kaip malda be žodžių, kaip ilgesys, kuris niekad neišblėsta. Kai užverčiu paskutinį puslapį, atrodo, jog girdžiu jūros ošimą savo kambaryje, o vėjas atneša druskos skonį. Tada suprantu: Robinzono sala – tai ne tik pasaka, o vieta, kurioje nuolat lankausi, kai reikia stiprybės ir vilties.

---

Anotuojama knyga: Daniel Defoe, „Robinzonas Kruzas“, Vilnius: Nieko rimto.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

11–15 metų jaunimo kategorija

---

Brangusis Gedai,

Jau trečią dieną esu mirusi. Negaliu suvokti, kodėl man nutiko tokie keisti dalykai. Tūkstančio balandžių stuksenimas į langą, mane miesto centre apspitusi ožkų banda, nesibaigianti sniego audra ir dabartinė būsena, kai vaikštau tarsi vėlė tarp dviejų pasaulių. Mirusiųjų pasaulio, kur ilsisi močiutė, kur amžinai žydi gėlės ir žaižaruoja lapai, ir gyvųjų pasaulio, kur slankioju Vilniaus gatvėmis ir jaučiu neapčiuopiamą ilgesį gyvenimui, kurio taip niekada ir nenugyvensiu. Ranka dar vis instinktyviai rašo esamuoju laiku. Viskas liko praeityje. Likau ir aš. Visas pasaulis toliau suksis be manęs. Taip vyksta dalykai.

Šešiolikmetės nemiršta, ypač tokios paprastos kaip aš.

Grakščios laumės, perregimos sielos, balkšvi veidai tapo mano kasdienybe. Ar taip ir atrodys mano amžinybė?

Kažkas čia ne taip, pati žinau. Motutė negali keliauti tarp dviejų pasaulių. Niekas taip nesugeba, tik aš. Tai – tikrai ne pabaiga. Tik reikia išsiaiškinti, kokia susiklostė tvarka…

Pasiilgau,

Tavo Gabė.

---

Mieloji Gabe,

Ką daryti sužinojus, kad esi laumės vaikas? Kad esi sukeistas? Visą gyvenimą buvau kažkas ir net to nežinojau…

Po tavo mirties mano pasaulis tik ir čiuožia stačiu šlaitu žemyn: sužinau, kad baba Jadzė – ragana, pradedu matyti laumes, tuomet atskleidžiamas mano tikrasis identitetas, o Valentino dienos proga gaunu tikrą gyvūno širdį. Skaudu: tėvai net nenuvokia, kad po jų stogu ištisus šešiolika metų gyvena svetimas. O ar aš – žmogus? Kas aš esu?

Kaip man dabar gyventi? Ką daryti su visu šiuo žinojimu? Gal man iš tikrųjų pasimaišė protas?

Anksčiau atrodę svarbūs klausimai, dabar – mažmožiai palyginus su tuo, ką turiu išgyventi. Atrodo, lyg pats pasaulis pūpsotų man ant pečių ir spaustų prie žemės.

Nebeatskiriu tikrovės nuo savo vaizduotės vaisių, dienos plakasi į vieną tirštą masę. Mano gyvenimas – puikus siužetas filmui arba kaip tik tiesus bilietas į psichiatrinę…

Įdomu, tu mane stebi? Išvis, kur dabar esi?

Linkėjimai, pasiilgau,

Tavo Gedas.

---

Anotuojama knyga: Kotryna Zylė, „Sukeistas“, Vilnius: Aukso žuvys, 2019.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

Vaikų iki 10 m. kategorija

---

Vieną tamsią naktį koridoriuje pasigirdo žingsniai. Tai daktaras Klasenas ir namų šeimininkas Sezemanas ėjo link laukinių durų, kurios ir vėl buvo praviros. Atidarę duris, kaip ir tikėjosi, išvydo vaiduoklį. Vaiduoklis atsisuko, ir paaiškėjo, kad tai – Heida!

Heida – tai aštuonmetė mergaitė, kuri po tėvų mirties gyveno kalnų trobelėje su seneliu. Visiems atrodė, kad senelis labai piktas, tačiau Heidai jis buvo geras. Vieną dieną atvykusi teta Deta išsivežė mergaitę į Frankfurtą, nes manė, kad ten jai bus geriau. Išvykusi Heida ilgėjosi senelio. Naktimis jai net vaidenosi, kad yra kalnuose, todėl daktaras nusprendė, kad Heidai bus geriausia grįžti pas senelį. Mergaitė labai apsidžiaugė, bet dar nežinojo, kokie nuotykiai jos laukia.

---

Anotuojama knyga: Johanna Spyri, „Heida“.

Kalba neredaguota