1972 m. kovo 19 d. pogrindžio sąlygomis Lietuvoje išleistas pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris. Gražus 40 metų jubiliejus buvo minėtas pernai. Bet tikrai verta prisiminti šią datą, nes LKB kronika – tai bene šviesiausias nesmurtinio pasipriešinimo puslapis XX a. Lietuvos istorijoje. Nors intensyviai persekiojama, LKB kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų. Kroniką leido Lietuvos kunigai bei disidentai, o ją platinant dalyvavo daugybė įvairių asmenų. Tektų vardinti ilgą sąrašą. Tad paminėsim pirmąjį leidinio redaktorių kunigą Sigitą Juozą Tamkevičių ir kunigą Joną Borutą, kuris perėmė vadovavimą leidybai po S. J. Tamkevičiaus suėmimo. Pati LKB kronika taip apibūdino savo bendradarbius: „Jei prieš 10 metų LKB Kronika turėjo vos kelis bendradarbius, tai šiandien jų labai daug ir Tėvynėje, ir už jos ribų. <…> Daugumos bendradarbių pavardžių LKB Kronika nežino, bet jaučia jų moralinį artumą“. (1) Suprantama, kad Lietuvoje Kronika buvo platinama ypač sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Mažai kas žinojo, kaip atrodė originalus Kronikos numeris. Mašinraščio kopijos, kurių tituliniame puslapyje buvo spausdinamas šūkis „Perskaitęs, duok kitam!“, ėjo iš rankų į rankas ir tai dažniausiai buvo nuorašų nuorašai. LTSR KGB 1984 m. rugpjūčio 6 d. TSRS KGB nurodė, kad pagal iškeltas baudžiamąsias bylas dėl LKB kronikos leidybos ir platinimo baudžiamojon atsakomybėn patraukti 23 asmenys, 63 asmenims buvo taikytos „profilaktinės priemonės“, bet Kronika buvo leidžiama ir platinama toliau. (2) Toliau skaityti „Iš Lituanikos fondų: LKB kronika”
Autorius: LS
Naujos knygos
Lituanikos skyriaus fondą papildė Lietuvos istorijai skirta studija – Ch. Westerhoffo monografija „Priverčiamieji darbai Pirmajame pasauliniame kare: Vokietijos darbo jėgos politika Lenkijoje ir Lietuvoje 1914-1918“.
Ši tema menkai nagrinėta tiek Lietuvos, tiek ir Vokietijos mokslinininkų. Anot autoriaus, jo studija – įnašas į priverčiamųjų darbų XX amžiuje reiškinio išaiškinimą ir apibūdinimą. Prievartinis rekrutavimas ir priverčiamieji darbai – tai vieni tamsiausių Vokietijos istorijos epizodų Pirmojo pasaulinio karo metais. Jie buvo įvesti dėl didžiulio jėgos trūkumo tiek Vokietijos karo pramonėje, tiek darbams okupuotose teritorijose atlikti. Monografijoje kalbama apie įvairių okupacinių administracinių vienetų Rusijos okupuotose teritorijose įsteigimą, kurie darė įtakos darbo jėgos politikai okupuotose teritorijose. Aptariami pirmieji okupacijos metai nuo 1915 m. rudens jau pažymėti pirmosiomis prievartinėmis priemonėmis. 1916 m. rudenį tokios prievartinės priemonės buvo išplėstos ir suintensyvintos. Knygoje analizuojami skirtumai tarp situacijos Lenkijoje ir Lietuvoje, kurioje prievartinis rekrutavimas ir priverčiamieji darbai buvo taikomi ir 1917-1918 metais, kai tokios priemonės Lenkijoje jau buvo nutrauktos.
Monografija gausiai dokumentuota archyvine medžiaga, knygos gale pateikiamas išsamus literatūros sąrašas, studija iliustruota to meto nuotraukomis.
Westerhoff, Christian. Zwangsarbeit im Ersten Weltkrieg: Deutsche Arbeitskräftenpolitik im besetzten Polen und Litauen 1914-1918. Paderborn, 2012. 377 p. Šifras: C(LKA)vok.2/012
Rasa Čepliejienė
Leonardo Vinci ir jo lituaninė opera „Gismondo re di Polonia“
Baroko laikų kompozitorius Leonardo Vinci gimė Italijoje apie 1690 m. Didžiąją jo kūrybos dalį sudaro komiškos operos. Šalia to jis sukūrė ir keletą oratorijų, kantatų. Paprastai jo operos sudarytos iš daugybės arijų. Tuo pasižymi ir jo opera Gismondo re di Polonia (1727 m.), kuriai libretą parašė Francesco Briani (pagal šio autoriaus libretą ir Antonio Lotti muziką pirmoji šios operos versija buvo pastatyta Venecijoje 1708 m.).
Operos veiksmas vyksta Varšuvoje ir jos apylinkėse. Operos herojus karalius Gismondo yra ryžtingas pacifistas. Leonardo Vinci operoms monografiją paskyręs Kurt S. Markstrom daro išvadą, kad libreto autorius F. Briani Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) konfliktą su įtakinga Radvilų šeima sujungė į vieną su karaliaus senelio Jogailos ir jo pusbrolio Vytauto Didžiojo konfliktu. K. S. Markstromo knygoje The operas of Leonardo Vinci, Napoletano, (Hillsdale, NY, 2007) Karaliaus Gismondo charakterio bruožai panašūs į įvairius keleto istorinių asmenybių (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos, karaliaus Žygimanto I Senojo ir jo sūnaus, karaliaus Žygimanto II Augusto) bruožus.
Operoje atsispindi ir nesutarimai tarp Jogailos ir jo brolio Švitrigailos. Čia pakeisti pagrindinių istorinių veikėjų vardai: Jogaila tampa Gismondo. Kalbant istorine kalba, Žygimantas (Gismondo) figūruoja Lietuvoje kaip Jogailos atstovas. Be to, vardas Žygimantas yra labiausiai pasitaikantis tarp žinomiausių feodalinio laikotarpio Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių. Operoje Vytautas arba Švitrigaila tampa Primislao. Šį vardą – galbūt italams – lengviau ištarti.
Jonas Rimka
Sveikiname su Kovo 11-ąja!
Sužavėta gerumo šviesos
2012 m. pabaigoje JAV Kongreso bibliotekoje ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone buvo pristatoma Kanadoje gyvenančios lietuvių kilmės rašytojos Julijos Šukys knyga „Epistolophilia: writing the life of Ona Šimaitė”. Apie Oną Šimaitę – Vilniaus geto žydų gelbėtoją, Vilniaus universiteto bibliotekininkę, 1966 metais vieną iš pirmųjų lietuvių, pelniusių Pasaulio tautų teisuolės vardą – esame daug girdėję ir skaitę. O ką žinome apie ją, šios knygos autorę Juliją Šukys?
Kviečiame susipažinti su ja arčiau „Draugo” puslapiuose >>>
Na, o knygą „Epistolophilia: writing the life of Ona Šimaitė” galite rasti Lituanikos skyriaus fonde. (C angl.1/012)
Jolanta Matuzaitė
Meniniai sąmonės tyrinėjimai
2012-tiems metams einant į pabaigą mus pasiekė dovanos iš už Atlanto. Tai Audriaus V. Plioplio surinkta ir padovanota Jungtinėse Amerikos Valstijose rengtų parodų medžiaga, renginių video įrašai. Naujai gautą kolekciją galima padalinti į dvi tematines dalis: prisiminimų apie Sibirą ir šiuolaikinio meno. Jau rašėme apie pirmąją kolekcijos dalį, o šiandien pristatysime likusius kompaktinius diskus, kurie turėtų būti įdomūs šiuolaikinio, konceptualaus meno mėgėjams bei mokslininkams.
Audrius V. Plioplys jau 35-erius metus yra tiek profesionalus dailininkas, tiek neurologas-neuromokslininkas. Menininko darbai yra neo-konceptualūs: tai metaforiškai pateikti mąstymo ir sąmonės tyrimai. Audrius Plioplys meno studiją transformavo į neurobiologijos tyrimų laboratoriją, tokiu būdu suliedamas neuromokslą su menu. Toliau skaityti „Meniniai sąmonės tyrinėjimai”