Autorius: LS

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

 Suaugusiųjų kategorija

---

Mano knygų lentynoje – nauja knyga. Ji jau jaukiai glaudžiasi  prie kitų, šimtus kartų skaitytų, vartytų, tokių kaip Pauliaus Galaunės ,,Lietuvių liaudies menas“ ar O. Klikūnaitės ,,Rankdarbiai“ ir dar kelių dešimčių apie tautodailę, meną, man labai mielų ir brangių knygų.

    Apie naują knygą. Tai 2024 metais Vilniaus etninės kultūros centro išleista knyga ,,Šiaudiniai sodai“. Ji apie nepaprasto lengvumo, trapumo, gyvenimo virsmą, sakralumą ir tvirtumą atskleidžiantį žmogaus rankų kūrinį – šiaudinį SODĄ. Knygoje išsamiai pateikiamos rišimo tradicijos, technikos, kurias perduoda sodų rišimo meistrės. Jos, tarytum burtų lazdelę, paėmę į rankas auksinį rugio šiaudą kuria dangų, žemę, pasaulį, kur randasi žmogus ir dvasios, paukšteliai ir saulutės. Tiesiog visas gyvenimas.

     Žinom, iš kur atėjo mūsų tautos dailė, bet kaip toli ji eis nepamiršta, neapleista? Atsakymo ieškome tokiose knygose kaip ši. Jos tarsi šviesos nešėjos iš ten, iš praeities, surinkę ženklus ir simbolius, raštus ir spalvas, pasisėmę protėvių dvasios, atsiveria mums kaip neįkainuojamų lobų skrynia.

         Ir tada dar ilgai suksis auksinių šiaudų SODAI

Nuo žemės kilo, į dangų tiesės,
Prie saulės glaudėsi javų laukai.
Taip auksu virtęs rugio šiaudas,
Prakalbo žodžiais ir ženklais.

Materija, dvasia į darną liejas,
Šiaudai auksiniai sodais augs,
Rišti lininiais siūlais sukas,
Kažkur, tarp žemės ir dangaus.

Ir sukasi troboj virš balto stalo,
Paukšteliais puoštas ir gėlėm.
Saulutėm nušviestas trapus sodelis,
Tvirtybės šeimai vis linkės.

Sūpuojasi kartu su kūdikėlio lopšiu,
Šiaudų žirgeliai pasakas parneš,
Tos pačios rankos užaugins vaikelį,
Tos pačios sodą prižiūrės.

Nuo žemės kilo ir į dangų tiesės,
Šiaudiniai sodai, saulės paliesti.
Supynę į save ir meilę ir gerumą,
Jie suksis ne nuo vėjų….
Nuo jausmų žmogaus.

---

Anotuojama knyga: „Šiaudiniai sodai = Straw gardens“ / [straipsnio autorė Daiva Beliūnienė], Vilnius: Vilniaus etninės kultūros centras, 2024.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

 Suaugusiųjų kategorija

---

Degantis pasiūlymas į Vardės salą

Dar nesate savo aplankytų šalių sąraše pažymėję varnelės prie Norvegijos? Ištaisykite šią klaidą ir susiplanuokite kelionę į atšiaurią Skandinavijos valstybę. Dėmesio, mūsų degantis pasiūlymas – ne į turistų jau atrastas vietas tokias kaip Oslas, Trumsė, Bergeno senamiestis, vaizdas į fjordus nuo Alesundo, Lofotenų ar Svalbordo salos, pamirškite ir istorijas apie vikingus ar trolius. Išdrįskite įkelti koją į Vardės salą Finmarke, Šiaurės Norvegijoje. Prie kelialapio pridedame „bilietą laiku“, kuris padės nusikelti į XVII a., – Anya Bergman romaną „Vardės salos raganos“. Rekomenduojame jį perskaityti prieš kelionę arba kelionės metu.

Knygoje aprašomas kelių moterų, Varangerio pusiasalio žvejų žmonų, apkaltintų raganavimu ir išsiųstų į Vardehuso tvirtovės kalėjimą, likimas. Susigrąžinti motiną bando pavymui iškeliavusi Ingeborga, padedama samių ir raganos dukters Marenos. Šis romanas geriau nei vietos gidas prikels Vardės salos istoriją ir pažadins jos atgarsius kiekviename (-oje) iš grupės narių. Kelionės metu pasieksime unikalų Steilneseto memorialą raganų medžioklės aukoms, kuris stovi buvusių egzekucijų vietoje.  Būtent čia 1662-1663 m. buvo sudegintos 18 raganavimą persekiojamų moterų, 2 mirtinai nukankintos. Viso šiaurės Norvegijoje buvo teisiamos 135 moterys, 91 viena iš jų nuteista mirti.

Netoli memorialo yra galimybės suorganizuoti knygų klubą ir aptarti „Vardės salos raganų“ puslapius. Paliesime temą, kad moterys dega ir šiandien. Galbūt tos liepsnos kitokios – emancipacijos, lygių teisių, galimybės kurti, dirbti, vadovauti, būti savimi – tačiau ne mažiau karštos. Kaip rašo autorė, „ragana niekada nemiršta, nes ji gyvena tavyje, ji gyvena ir manyje“.

Pasirūpinkite ir kelionės draudimu – iš Vardės salos galite grįžti kitokie, nei išvykote. O užvertę paskutinį knygos puslapį galimai net panorėsite išsitatuiruoti* žodžius iš paskutinio skyriaus: „Esi daugiau“. A. Bergman rašo: „Raganą, kuri nežinojo, kad ji yra ragana, apėmė nuostaba ir pagarbi baimė. Ji pradėjo galvoti: Esu daugiau negu virėja, daugiau negu tarnaitė, daugiau negu skalbėja, daugiau negu siuvėja, daugiau negu žindyvė, daugiau negu žmona. Ji ir toliau dirbo kasdienius darbus, tačiau vidinis balselis visą dieną dainavo: Esi daugiau“.

*Tatuiruotės kaina į kelionės pasiūlymą neįeina.

---

Anotuojama knyga: Anya Bergman, „Vardės salos raganos“, Vilnius: Alma littera, 2024.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

 Suaugusiųjų kategorija

---

kartą mieguos Kukučio užklausė:
o ateities, Kukut, ar nebijais?
iškart tą patį kartą jis atliepės:
o ko gi man bijoties?
gal sąjungos vienos kitos žlugimo
ar Blinstrubiškės ąžuolo virtusio,
kad moterų Žuveliškių neatpažinsiu iš kutenimo
ir briedis liks kad vaiko nepaglostytas,
pavasario pavasarį kad nepažinsiu iš gražumo dar gražesnio,
trobos iš vieno galo nepamatysiu savo galo kitame,
kad koja nutraukta taip ir liks ne tik už rojaus vartų, bet ir teisman neįleista,
blevyzgos baigsis kad, o taipgi pinigai ir Lietuva?
o ko gi man bijoties,
jei pats į mirusį save kadais dabojau,
atguliau dukart,
triskart atsistojau,
net viską pamiršęs,
net pačią valandą sunkiausią
girdžiu gaidas aš Kukutynėj
ir rankosna tuomet slapčia įspraudžia man
už paskutinius turguj nupirktą
nei muštą anei gyvą, bet – kukutį.

---

Anotuojama knyga: Marcelijus Martinaitis, „Kukučio baladės“, Vilnius: Vaga.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

 Suaugusiųjų kategorija

---

 lapkričio 29 d.

Šiandien iš bibliotekos pagriebiau melsvą spalvinimo knygelę. Grįžusi namo iš stalčiaus ištraukiau seniai pamirštus spalvotus pieštukus, nors žinojau, kad bibliotekos knygose braukyti negalima. Išsirinkau spalvas, bet atsivertusi puslapį perskaičiau eilėraštį. Tada dar vieną ir dar kitą. Susidomėjau nepažįstamuoju, kuris palinkęs virš akademinių darbų, troško nugalėti nerimą ir išgyventi gyvenimą.

gruodžio 1 d.

Prasidėjo žiema, o man atrodo, kad pavasaris. Rodos, įsimylėjau tą besikeikiantį vaikiną. O gal tik jo mintis, tokias baugias, bet drąsiai besiliejančias.

Tos eilės vis klampina į nepadorius žodžių žaidimus ir vis labiau prisiriša mane. Jis dvejoja ir aš kartu. Jis slampinėja gatvėmis ir aš kartu. Jis įsimyli merginą, o aš pavydžiu. Jis gyvena, o aš išgyvenu.

Kiekviena chaotiška eilutė (o jų ten daug) pradeda atrodyti, kaip strategiškai sudėliota schema, kuri nuveda mane ir pastato tarsi nebylę prieš visas praėjusias, skirtingas mano versijas. Keista… Skaitau juk ne apie save, o apie jį. Tos jaunos patirtys pažįstamos ir artimos. Sunku atitraukti akis ir mintis, staiga suprantu, kad žiūriu į vyriškąją savo versiją. Kontempliuoju. O gal tai tiesiog jauno žmogaus kronika? Be lyties? Be nuostatų? Viskas vientisa ir universalu, o juo labiau – pritaikoma.

gruodžio 2 d.

Pirmadienio pavakarys. Vėl skaitau ir vėl bandau, kaip ten vadinama, gilintis. Tik jaučiu, kad gilintis jau nebereikia. Reikia atsišlieti ir išbūti. Gal net pravirkti?

gruodžio 3 d.

Grąžinau knygą į biblioteką. Grįždama namo užsukau į knygyną ir nusipirkau savąją knygelę, tokią pačią melsvą ir pastelinę. Norėjau jos tik sau, norėjau spalvinti, užsirašyti ir braukyti, prie jau pažįstamo vaikino išpažinties pridėti savo nerimus, savo dvejones, savo simbolius, savo kasdienybę. Gal mes ne mylimieji realybėje, gal mes draugai poezijoje?

---

Anotuojama knyga: Tadas Zaronskis, „Spalvinimo knygelė draugams“, Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

---

Kiekvienas puslapis lyg narkotikas, prisisunkęs širdį raižančių duženų kraujo. Tokios mintys liejosi prieš šešis mėnesius, perskaičius Laurie Halse Anderson romaną „Žiemos mergaitės”. Tai itin šiurpi istorija apie paauglę Liją, merginą, įstrigusią užburtame liesa, liesesnė, liesiausia labirinte. Kiekvienas žodis, perteikiamas iš pagrindinės veikėjos perspektyvos, giliai įsirėžia į atmintį ir neretai sukelia nevaldomą emocijų antplūdį. Kiekvienas istorijos skyrius žymi naują merginos minčių srautą. Puslapiuose išreiškiamos Kesės gyvastį bei jaunatvišką džiaugsmą žudančios mintys, kurioms įsibėgėjus kelio atgal nebėra.

Su kiekviena diena paauglė nyksta, tirpsta ne tik jos kūno forma, tačiau ir šviesi ateitis, pripildyta užsidegimu gyventi. Visur lyg vaiduokliai persekiojantys gramai temdo merginos protą, gebėjimą blaiviai mąstyti. Gydytis žaizdų neleidžia ir sapnuose apsigyvenusi, šiurpą kelianti geriausios draugės Kesės šmėkla. Skaičiukų ir savęs kankinimo liūnas pasiglemžė merginos gyvybę. Lijai sunku susitaikyti su netektimi ir suvokti, jog būtent jos dabartinis elgesys – savęs tramdymas, sveikatos išsižadėjimas vardan tariamo grožio, pražudė vieną iš artimiausių žmonių merginos gyvenime. Skaitant skaudžiausia ir sunkiausia suvokti tai, jog dalelė pagrindinės veikėjos išgyvenimų ir viduje po devyniais užraktais slepiamų emocijų slypi kiekvienos sesės, dukros, draugės ir bendraklasės asmenybėje. Ši knyga – lyg veidrodis į save ir savo užgniaužtas emocijas, įtakojančias ateities pasirinkimų eigą. „Žiemos mergaitės”, tai istorija be abejonės turinti atsirasti privalomų literatūros kūrinių sąraše kiekvienoje mokykloje ir kiekvieno jauno žmogaus rankose.

---

Anotuojama knyga: Laurie Halse Anderson,„Žiemos mergaitės”, Vilnius: Alma littera, 2024.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

---

  Naktį basčiausi po klonius basa, bent gerai, kad su dailia suknele. Išvaryta iš auksu dabintų namų, kurie man priklauso, bet dabar tokie seni laikai, nėra net palikimo dokumentų. Mano tėvai mirę seniai, iš jų liko tik paveikslai, vienatvė ir pamotė. Viską norėčiau sudeginti, bet pastaroji to panorėjo pirmoji ir išvarė mane miškan.  Norėčiau būti ,,12 mėnesių“ protogonistė, miške uogyčių parinkčiau ir grįžčiau, bet esu herojė ,,Snieguolės“ ir vietoj spanguolių, mano širdis yra grobis.

   Bendrai esu graži, o iš akių tokia nekalta ir tyra, tad ilgai nereikėjo klaidžiot liūdnais takais ir greit mane priėmė vyrų būrys. Tvarkiau namus, dariau maistą, išlydėjau į darbą – visai kaip tikra žmona visiems septyniems. Tik niekam nesakiau apie tai, mat jie visi tokie mažučiai su didžiulėmis apvaliomis nosimis, o iš manęs tikėjosi geresnio jaunikio. Anot kažkieno, vienai moteriai tarp daug vyriškių – nepagarba gyventi, bet vidury miško geresnio varianto nerasi.

  Gerai, kad paskui toksai variantas atjojo pas mane. Gulėjau tada stikliniame karste, mat privalgiau kažkokių sugedusių obuolių. Neatrodė ta moteris įtartinai – įprasta benamė slankiojanti po neapgyvendintas vietas ir dalinanti vaisius nepažįstamiems. Mano vyrukai kažką minėjo, bet kadangi, neturėjau tinkamo pavyzdžio namuose, buvau auginta neišsilavinusių tarnaičių, tad nelabai supratau, kodėl negalima imti iš praeivių dalykų.

   Beje, aš juk pati gražiausia visam pasaulyje! Tai pasakė susapnuotas arba haliucinacijų paveiktas veidrodis mano pamotei. Nežinau, ar ja tikėti, bet ji baisiai supyko tai sužinojusi, tad kodėl gi ne? Nors ir atrodau kiek ligota, bet esu laiba kaip liepa (galbūt dėl tos ligos) ir visada kiek pasibangavusi plaukus.  Juk net gyvūnai bėga pas mane, išgirdę kimų mano balselį: visos žiurkės, tarakonai, sliekai, ir tie lenda iš po žemių. Truputį šlykštu, bet bent ne pas mane į namus. Tai nieko keisto, kad ir minėtasis gerasis variantas irgi atskubėjo pas mane, net ištikusią klinikinę mirtį. 

---

Anotuojama knyga: Broliai Grimai, „Snieguolė“.

Kalba neredaguota.