Kategorija: Parodos

Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“

Kviečiame aplankyti atnaujintą virtualią parodą >>

Icchokas Meras – žymus rašytojas ir ypatingo likimo žmogus. Rašytojas gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmės žydų šeimoje. Dar anksti vaikystėje neteko tėvų. Jis pats dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas. I. Meras užaugo skurdžiai gyvenančioje daugiavaikėje lietuvių Juozo ir Bronės Dainauskų šeimoje, kuri nepabijojo nacių okupacijos metais priimti į namus žydų vaiką. B. Dainauskienė Icchoką pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde. Taip Icchokas tapo Algirdu – septintu Dainauskų vaiku.

Dar besimokant mokykloje ėmė skleistis rašytojo talentas, tačiau vėliau jis pasirinko inžinieriaus profesiją. Kaip rašytojas I. Meras debiutavo 1960 m. su knyga „Geltonas lopas“. Vėliau pasirodė apsakymų rinkinys „Žemė visada gyva“ (1963 m.), romanai „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965 m.), „Mėnulio savaitė“ (1971 m.), apsakymų rinktinė „Senas fontanas“ (1971 m.). Tais pačiais metais „Pergalės“ numeriuose išėjo žurnalinis romano „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ variantas.

Toliau skaityti „Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“”

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis

Kviečiame į atnaujintą virtualią parodą >>

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta keturiomis edukacinėmis užduotimis. Jos padės Lietuvos mokytojams supažindinti vyresnių klasių moksleivius su lietuvių išeivijos istorija ir jos žiniasklaidos raida po 1990 metų.

Prieš 30 metų už Lietuvos ribų virė ir tebeverda aktyvus lietuviškas gyvenimas, kurio natūrali dalis yra žiniasklaida – pradedant tradiciniais laikraščiais, baigiant šiandienėmis interneto svetainėmis, socialiniais tinklais, forumais ir tinklaraščiais. Parodos lankytojai ras ne kruopščiai surinktą išsamią bibliografiją, o štrichus bei pavyzdžius, kurie leis susidaryti gyvybingos ir pokyčiams atviros žiniasklaidos svetur paveikslą.

Virtuali paroda kviečia susipažinti su laikraščiais ir žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos. Ypač gausiai ir įvairiai JAV lietuvių periodinei spaudai – atskiras skyrius. Apie JAV lietuvių spaudos aktualijas užsimenama ir apžvelgiant lietuvių išeivijos spaudą, perkeltą į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Dėmesio skiriama ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidoms. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma pristatant lietuvių bendruomenių užsienyje interneto svetaines.

Edukacinių veiklų gairėse moksleiviams siūloma atsakyti į klausimus iš parodos, sukurti savo klasės laikraštį, radijo laidos šaukinį, žiniasklaidos priemonės logotipą.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis”

Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“

Kviečiame aplankyti atnaujintą virtualią parodą >>

Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“”

Parodai „Exegi monumentum“ besirengiant: Petro Repšio literatūriniai medaliai

Parengė Dalia Cidzikaitė

Sauliui Šalteniui, 2013 m. Aversas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lietuvių rašytojų įamžinimui rengiamoje parodoje žiūrovas pamatys ne vieną žymiam rašytojui ar rašytojai sukurtą medalį. Įdomu, kad šis smulkiosios skulptūros kūrinys, artimas monetai, dažniausiai skirtas žymiai datai paminėti, jubiliejui, nusipelniusiam asmeniui, kaip apdovanojimo arba atminimo ženklas, yra populiarus ir šiandien.

Praėjusių metų spalio 7 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarytoje menininko Petro Repšio retrospektyvinėje kūrinių parodoje, šalia grafikos, tapybos, skulptūros darbų, knygų iliustracijų, prastomi ir autoriaus sukurti medaliai. Parodoje eksponuojami ir prieš dvejus metus dailininko prarasti kūriniai: iš dirbtuvių pavogti 59 medaliai ir 30 plakečių. Žiūrint į prarastus darbus, dėmesį patraukia keletas medalių, skirtų lietuvių rašytojams, kaip antai, Jurgiui Kunčinui, Tomui Venclovai, Sauliui Šalteniui, A. A. Jonynui, Vladui Šimkui ir kt. Parodos kuratorė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, 2017 metais sudariusi katalogą „Petras Repšys: medaliai ir plaketės“, šiuos medalius priskiria vienai iš dvylikos leidinyje išskirtų grupių – „Savo kartos rašytojams“.

Menininko bendraamžis grafikas Mikalojus Vilutis 2020 m. vasario 21 d. „Šiaurės Atėnuose“ apie Repšio ir dar poros kitų menininkų sukurtus medalius rašė: „Gyvi Petro Repšio medaliai, ir Rimanto Sakalausko man dovanoti keraminiai kūrinėliai gyvi. Glostau juos kaip kates, kai liūdna būna. Negyvų kačių neglostyčiau. Ksenija Jaroševaitė padovanojo man bronzinę skulptūrėlę – liūdną žmogiuką: Dievuli, kodėl tavo sukurtame pasaulyje žmonės verkia. Nubundu ryte, žmogiukas sėdi šalia ir liūdim kartu. Tik menininkai nuo Dievo gali gyvą daiktą padaryti.“ (Esė „Protingavimai (1)“).

Bobčinskis, Dobčinskis ir Piekielnis

2014 m., minint Vilniuje nemenką vaikystės dalį praleidusio prancūzų rašytojo Romaino Gary (tikrasis vardas – Romanas Kacewas) gimimo šimtmetį, parengėme virtualią parodą. 2020-ieji žymi liūdnesnę sukaktį – 40 metų nuo R. Gary mirties. Per šešerius metus nemažai nutiko, minėtoji paroda visokeriopai senstelėjo, todėl planuojame ją atnaujinti.

Vieną iš naujienų – prancūzų rašytojo François-Henri Désérable’io knyga „Toks ponas Piekielnis“ („Un Certain M. Piekielny“). Lietuvoje 2018 m. ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Romano pasakotojas ieško pono Piekelnio pėdsakų. R. Gary pusiau autobiografinėje knygoje „Aušros pažadas“ tik šis kaimynas patiki, kad mažas žydų berniukas iš Vilniaus išpildys didžiulius savo motinos lūkesčius. R. Gary pasakoja:

– Motinos jaučia tokius dalykus, – paaiškino jis [ponas Piekelny]. – Gal tu išties tapsi didžiu žmogumi. Gal net rašysi į laikraščius arba knygas…

 Jis pasilenkė prie manęs, vieną ranką uždėjo man ant kelio. Pritildė balsą.

 – Taigi kai tu susipažinsi su didžiais žmonėmis, garsiais žmonėmis, pažadėk, kad jiems pasakysi…

Beprotiška ambicijų liepsna sužvilgo jo pelės akyse.

 – Pažadėk, kad jiems pasakysi: Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno ponas Piekelny…

(Aušros pažadas / Romain Gary ; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2018], p. 50)

Toliau skaityti „Bobčinskis, Dobčinskis ir Piekielnis”

„The New York Times“ ir „The Lithuanian Times“

Dabar, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tebeskaičiuojant prezidento rinkimuose atiduotus balsus, daugelio akys krypsta į didžiuosius JAV laikraščius ir jų svetaines. Vienas iš jų – „The New York Times“ (NYT) .Laikraštis pradėjo eiti 1851 m. XIX a. pab. – XX a. pr., siekdamas aiškiai atsiskirti nuo Niujorko geltonosios spaudos, akcentavo nešališkumą. NYT sugebėjo išnaudoti naujausias technologijas ir išsiskyrė nušviesdamas „Titaniko“ katastrofą 1912 m., Pirmąjį pasaulinį karą ir kitus išskirtinius įvykius. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje laikraštis jau buvo įsitvirtinęs kaip vienas iš pirmaujančių JAV laikraščių.[1] Nuo aštuntojo dešimtmečio, po vadinamųjų Votergeito ir Pentagono popierių skandalų, dienraščiai „The Washington Post“ ir NYT varžėsi JAV žurnalistikos viršūnėse, nustatydami standartus.[2] Laikraščio tiksline auditorija laikomi kultūros bei tarptautinėmis naujienomis besidomintys skaitytojai.[3]  NYT itin gausiai apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. [4]

1989–1992 m., Lietuvai ir pasaulio lietuviams itin svarbiais metais,  išsilavinę, veiklūs ir šmaikštūs Niujorko lietuviai skaitė naujienlaiškį „The Lithuanian Times“. Pavadinimu tyčia mėgdžiotas „The New York Times“: siekta užimtiems žmonėms suteikti glaustą informaciją anglų kalba, įpinant truputį humoro. Naujienlaiškio redaktorius dr. Juozas A. Kazlas, JAV lietuvių bendruomenės Manhatano apylinkės pirmininkas, pats sukūrė logotipą su Manhatano dangoraižiais ir Gedimino stulpais, pats sumaketuodavo kiekvieną numerį. Kopijavimą taip pat atlikdavo pats: finansinės korporacijos, kurioje tuomet dirbo, aparatu po darbo valandų arba bičiulio teisininko biure. Padedant žmonai režisierei Rasai Allan Kazlas, sudėdavo kelis šimtus naujienlaiškio kopijų į vokus, priklijuodavo pašto ženklus ir išsiųsdavo. Naujienlaiškis leistas anglų kalba, nes Amerikoje užaugusiems lietuviams skaityti tekstus šia kalba buvo paprasčiau (o J. A. Kazlui – juos parašyti, nes Švedijoje gimęs, JAV užaugęs redaktorius niekad nesimokė lietuviškoje mokykloje).[5]

Redaktoriaus J. A. Kazlo pasakojimą apie „The Lithuanian Times“ (anglų k.) rasite čia: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/06/08/the-lithuanian-times/

Toliau skaityti „„The New York Times“ ir „The Lithuanian Times“”