Kategorija: Parodos

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: „Lietuvos Vyčių“ leidinio „Vytis-The Knight“ istorija

Parengė Dalia Cidzikaitė


 „Vyties“ 30 metų jubiliejiniame viršelyje – leidinio redaktoriai nuo 1915 iki 1945, 1945 m. rugsėjo mėn.

Žurnalo „Vytis“ istorija – tai ne tik vienos iš seniausių Amerikoje lietuviškų organizacijų „Lietuvos vyčiai“ (angl. The Knights of Lithuania) istorija. Joje atsispindi ir pirmosios lietuvių emigracinės bangos Amerikoje bei lietuvius emigrantus priglaudusios šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų – istorija. 1915 m. pradėtas leisti kaip lietuvių jaunimui skirtas laikraštis, kurį vienu metu skaitė apie 5 000 skaitytojų, savo laiku turėjęs net spaustuvę Čikagoje ir rinktinės lietuvių literatūros knygynėlį, į 105-uosius metus įžengęs „Vytis“ neketina sustoti. Nors žurnalo prenumeratorių ir skaitytojų skaičius nepalyginamai mažesnis, nei organizacijos klestėjimo laikais, kas keturis mėnesius narių ir rėmėjų pastangomis išleidžiamas spalvotas žurnalas anglų kalba toliau pasakoja „Lietuos vyčių“ Amerikoje istoriją (http://knightsoflithuania.com/).

Ačiū informaciją apie leidinį ir pačią organizaciją surinkusiems „Lietuvos vyčių“ garbės nariui, dabartiniam „Vytis-The Knight“ redaktoriui Robertui A. Martinui, jaunesniajam ir „Lietuvos vyčių“ garbės narei, Centro valdybos pirmininkei ir ryšių su visuomene komiteto pirmininkei Reginai Juškaitei-Švobienei.

Romos katalikų jaunimo organizacija „Lietuvos vyčiai“, viena iš seniausių lietuvių organizacijų JAV, buvo įsteigta 1913 m. balandžio 27 d. Lorense, Masačiusetse (Lawrence, Massachusetts). Organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas ir vienas iš Norkūno šalininkų, laikraščio „Draugas“ pirmasis redaktorius kun. Antanas Kaupas nutarė organizaciją pavadinti „Lietuvos sakalai“. Naujos jaunimo organizacijos globėju pasirinktas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Lietuvių spaudoje pranešus apie steigiamąjį susirinkimą ir jame priimtus nutarimus, Norkūnas sulaukė gausių palankių atsiliepimų iš kunigų, vargonininkų ir studentų.

Dėl oficialaus organizacijos pripažinimo kreiptasi į centrinę organizaciją – Amerikos lietuvių katalikų federaciją (ALKF). Savo idėją kunigas Norkūnas pristatė 1913 m. Pitsburge, Pensilvanijoje (Pittsburgh, PA) vykusiame ALKF kongrese.

Organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos vyčius“, organizacijos globėju patvirtintas šv. Kazimieras, „Dievui ir Tėvynei“ tapo organizacijos šūkiu. Taip pat patvirtintas „Lietuvos vyčių“ simbolis: jojantis raitelis su iškeltu kardu, virš kardo esantis kryžius simbolizuoja „Vyčių“ idealą – Jėzų Kristų. Organizacijos ženklas užpatentuotas Norkūno vardu.

Pirmieji leidybos metai

Trečiame metiniame „Lietuvos vyčių“ seime, vykusiame 1915 m. liepos 1–2 d. Šv. Jurgio parapijoje, Čikagoje (Chicago, Illinois), pranešta, kad nuo organizacijos įsteigimo narių skaičius išaugo iki 30 kuopų su 3 000 narių. Suorganizuota daug vakarų su vaidinimais, koncertais, paskaitomis apie organizaciją ir kitomis temomis. Buvo steigiamos lituanistinės mokyklos, rengiamos tautinio meno parodos, ruošiamos išvykos į muziejus, kultūrines įstaigas. Dauguma lietuvių iš savo gimtojo krašto atvyko, nežinodami „anei druko anei rašto“, todėl mokyklos, vakariniai kursai, įvairios iškylos ne vienam norinčiam prasilavinti lietuviui suteikė tokią progą.

Organizacijai augant, nebuvo galima apsieiti be savo leidinio, todėl šiame seime buvo nutarta įsteigti „Vytį“. Entuziazmo kupini seimo atstovai surinko 50 JAV dol. leidiniui išleisti ir jam paremti. 1915 m. spalio 21 d. išleistas oficialus „Lietuvos vyčių“ žurnalas „Vytis“ (adresu 731 West 18th St., Chicago, IL). Leidinys buvo 24 puslapių, 6,5 x 9,5 colių dydžio. Pirmieji redaktoriai buvo dr. Aleksandras M. Račkus ir prof. Kazys Pakštas, pirmasis administracijos vadovas – Leonardas Šimutis, vėliau redagavęs „Draugą“. Pirmasis „Vyties“ numeris pasaulį išvydo geltonais viršeliais su dailininko Izidoriaus Ilekio piešiniu. Leidinys buvo nedidukas, bet vis dėlto graži pradžia lietuvių katalikiškos spaudos pasaulyje. Prie naujo leidinio greit susispietė visi anuometiniai jauni rašytojai, prisidėdami savo poezija, proza, paskaitomis. Tais pačiais metais buvo priimtas oficialus „Vyčių“ himnas, kuriam muziką parašė kompozitorius Aleksandras Aleksis (Aleksandravičius), žodžius – organizacijos garbės narys kun. dr. Motiejus Gustaitis. Leidinyje taip pat buvo spausdinami pastatyti vaidinimai ir muzikiniai spektakliai.


Pirmasis „Lietuvos vyčių“ jaunimo laikraščio „Vytis“ numeris, 1915 metai.
Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: „Lietuvos Vyčių“ leidinio „Vytis-The Knight“ istorija”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Žvilgsnis į „Amerikos lietuvių televiziją“

Aktyvų lietuvių išeivijos bendruomenės narį, Amerikos lietuvių televizijos redaktorių ir kūrėją Arvydą Reneckį 2015 m. gegužės 3 d. Čikagoje kalbino Ina Ėmužienė. Pokalbis papildytas 2020 m. gegužės 29 d. rengiant virtualiąją parodą „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“.


Asmeninis A. Reneckio archyvas

Ina Ėmužienė: Sveiki, smagu, kad sutikote pasimatyti ir pakalbėti apie televizijos programą, kurią kūrėte Čikagoje.

Arvydas Reneckis: Per nors ir neilgą dvylikos trylikos metų televizijos gyvavimo laikotarpį visko, atrodo, buvo tiek daug, kad gal mūsų pokalbį pradėkime visai iš kitos pusės. Taip besišnekant, mintys pačios išsirikiuos ir nubėgs viena arba kita vaga. Niekada nelaikiau tos programos grynai naujosios kartos kūriniu, dėl to man ir norisi geriau susigaudyti, koks šio mūsų pokalbio kontekstas. Kodėl savo tyrimą siejate su 1990-aisiais? Ar dėl to, kad jau buvo nepriklausomybės laikai, ir į Ameriką pradėjo atvykti naujoji išeivių karta?

I. Ė.: Taip, tyrimo skirtis yra nepriklausomybės paskelbimas, kadangi jis buvo tiek išeivijos lūžis, tiek ir Lietuvos. Lūžio laikas buvo ryškiai matyti ir medijose, svarbu prisiminti, kad šis procesas užsitęsė kiek ilgiau ir buvo ne konkrečios datos klausimas, o labiau 1990–1991-ujų periodo. Visgi šio pokalbio kontekste mane domina pirmiausiai organizavimasis. Kaip būrėsi žmonės? Kokį turinį kūrėte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

A. R.: Man nei tada, nei dabar neatrodo, kad 1990-ieji metai išeivijai buvo toks pats lūžis arba tokia pati takoskyra kaip Lietuvoje. Bent jau pokario kartos išeivija (DP) kaip iki tol, taip ir po to gyveno Lietuvos laisvės idėjomis ir lietuvybės išlaikymo darbais. Nekalbant jau apie tai, kad kasdieninėje jų buityje arba profesiniame gyvenime, priešingai negu žmonėms Lietuvoje, išvis niekas nepasikeitė. Be abejo, dauguma DP kartos lietuvių tikrai nesitikėjo, kad įvykiai klostysis taip greitai ir kad laisvė bus iškovota, o Lietuvos valstybė bus atkurta jiems tuo metu beveik visai nedalyvaujant. O juk per tuos 50 okupacijos metų būtent Amerikos lietuvių pastangomis ir reikalavimu Jungtinės Valstijos nenusileido nuolatiniam Sovietų Sąjungos spaudimui pripažinti Baltijos valstybių inkorporavimą į TSRS. Atsitiko kažkas nepaprasto. Visiškai be išeivijos pastangų Lietuvos vardas buvo kasdien linksniuojamas didžiojoje Amerikos spaudoje, per radiją ir per televiziją. O juk lig tol ištisus dešimtmečius buvo taip sunku, beveik neįmanoma pasiekti, kad Lietuvos vardas būtų bent paminėtas – reikėjo padaryti ką nors tokio, kaip Kalantos susideginimas arba Simo Kudirkos šuolis į laisvę. Amerikos lietuvius buvo apėmusi visuotinė euforija. Lūžis nebent vyko daugelio galvosenoje: kaip dabar reikės toliau bendrauti su Lietuva – su jos žmonėmis, su savo giminaičiais, su kuriais dažnas tiesioginių ryšių tiesiog vengė ir į sovietinę Lietuvą nevažiuodavo, bijodami, kad ten arba kur nors pakeliui jų nesuimtų, neišprovokuotų arba netgi neužverbuotų KGB. Iš pradžių daugelis pasitikėjo vien tik Lietuvos laisvės lyga. Į Sąjūdį gana ilgai žiūrėta įtartinai, o juo labiau į buvusius komunistus. Šiaip ar taip visi sukruto organizuoti kokią nors pagalbą atsikuriančiai Lietuvai: siuntė labdarą, ypač ligoninėms ir vaikų namams, telkė lėšas, patarinėjo institucijoms, steigė Vytauto Didžiojo universitetą, padėjo Lietuvoje atkurti visuomenines organizacijas (skautai, ateitininkai, šauliai…), steigė verslus. Po Kovo 11-osios akto paskelbimo lietuviai visoje Amerikoje ėmė spausti arba, kaip čia sako, smarkiai klibinti savo vietinės valdžios atstovus, kongresmenus, senatorius ir patį JAV prezidentą, kad būtų pripažintas Lietuvos valstybės atkūrimas ir pažabota Kremliaus agresija Lietuvoje. Tai maždaug tokiomis nuotaikomis gyvenančius lietuvius radau, atvykęs į Čikagą 1988–1989 metais. Visi buvo be galo žingeidūs. Tuo metu lietuviška periodinė spauda palyginti klestėjo, nes tai buvo pagrindinė visuomenės susižinojimo priemonė. Joje dominavo Lietuvos įvykiai ir jų vertinimas. Vietinis turinys iš pirmųjų puslapių pasitraukė į paskutinius. Gal tai ir buvo tas vadinamasis „lūžis“? Bet šiaip drįsčiau teigti, kad 1990-ieji metai neturėjo jokios regimos įtakos kiekybiniams išeivijos žiniasklaidos pokyčiams. Tęsėsi tai, kas buvo jau prieš dešimtmečius sukurta. Tęsėsi ir natūraliai nyko. Spaudos tiražai ir toliau mažėjo sulig senstančia ir pasitraukiančia jos kūrėjų bei vartotojų karta. Čikagoje tuo metu veikė net kelios lietuviškos radijo valandėlės. Kai kurios ne kasdien, gal po du tris kartus per savaitę. Tai buvo: „Margutis“, „Studija R“ (tuo metu ji, berods, vadinosi „Žemė L“), Brazdžionių „Lietuvos aidai“, Anatolijaus Šluto sekmadieninė valandėlė… Mano pirmieji įspūdžiai tada buvo tokie, kad ši žiniasklaida pirmiausiai yra gerokai personifikuota, o jos vertinimai taip pat gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, Marquette Parke gyvenusi aštuoniasdešimtmetė teta Onutė (gimusi JAV), pas kurią buvau apsistojęs, vakarais taip ir sakydavo: „Pasiklausykime, ką sako Petrutis…“ arba: „Lapo tai aš nesiklausau, taip sumala, kad neina suprasti… tik Ramunė švelniai kalba, bet labai kvėpuoja…“, „Šlutas šneka, kai visi bažnyčioje…“, o „Brazdžionis geriau jau tegul eina gult, ba bekalbėdamas užmiega…“ ir t. t. Iš tikrųjų, kai pirmą kartą, kokiais 1988-siais, pats išgirdau Petrą Petrutį, kalbantį per „Margutį“, buvau maloniai apstulbęs.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Žvilgsnis į „Amerikos lietuvių televiziją“”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Svetainių dėlionė

Parengė Rima Mažeikienė ir Dalia Cidzikaitė

Sava interneto svetainė jau kuris laikas yra tapusi lietuvių bendruomenės ar lietuviškos organizacijos užsienyje vizitine kortele. Svetainė yra savotiškas bendruomenės brandos įrodymas, dar vienas patvirtinimas, kad jos tikslas burti bendruomenės narius, juos informuoti ir dirbti bendrus darbus yra rimtas. Tyrinėjant įvairių lietuvių bendruomenių ir organizacijų svetaines, jų atsiradimą, sunku būtų surasti bendrą vardiklį, nes kiek svetainių, tiek ir istorijų. Čia siūlome iš arčiau susipažinti su septynių lietuviškų bendruomenių ar organizacijų svetainėmis. Dėkojame visiems, atsiliepusiems į mūsų prašymą pasidalyti savo pasakojimais ir istorijomis.

Niurnbergo lietuvių bendruomenės interneto svetainė

www.niurnbergo-lietuviai.de

Vokietijoje veikia nemažai lietuvių bendruomenių, kurios aktyviai naudoja internetą ir socialinius tinklus kaip veiksmingą susižinojimo ir bendravimo priemonę. Nedidelės Niurnbergo lietuvių bendruomenės svetainė yra vienas iš tokių bendruomenių pavyzdžių.

Į kvietimą papasakoti savo bendruomenės svetainės įkūrimo istoriją atsiliepęs Niurnbergo lietuvių bendruomenės (NLB) interneto svetainės administratorius ir įkūrėjas Romualdas Stankevičius prisimena, kad Niurnberge ir jo apylinkėse gyvenantys lietuviai susibūrė 2005 metais. 2006 m. spalio 21 d. susirinkime buvo nuspręsta įsteigti lietuvių bendruomenės Niurnbergo apylinkę. Tada ir kilo poreikis keistis informacija tarp bendruomenės narių bei skleisti ją tarp tame regione gyvenančių tautiečių. Kadangi tarp vietos lietuvių informacinių technologijų specialistų nebuvo, R. Stankevičius, Vokietijoje gyvenantis nuo 1994 m., pasisiūlė sukurti nedidelę interneto svetainę. Svetainės įkūrėjas sako, kad pradžia buvo sunkoka, pareikalavo daug darbo ir laiko. Pirmąją NLB interneto svetainę jis sukūrė naudodamasis „FrontPage98“ programa. 2008 metais, gavę Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriaus paramą, niurnbergiečiai įsigijo „Microsoft Expression Web“ programą.

Šiuo metu svetainė veikia „Joomla“ platformoje. Ją iki šiol administruoja R. Stankevičius, dirbantis techniku Vokietijos geležinkelių „Deutsche Bahn“ telekomunikacijų skyriuje. „Čia informuojame apie mūsų renginius, susitikimus, mokyklėlės užsiėmimus, – rašo svetainės administratorius. – Ypatingo dėmesio susilaukia foto albumų skyrius, kur galima trumpai prisiminti ar susipažinti su užfiksuotomis praėjusių renginių akimirkomis. Dauguma nuotraukų darytos mano.“ Pasak R. Stankevičiaus, per svetainės gyvavimą yra nutikę ir kurioziškų dalykų: porą kartų svetainė buvo „nulaužta“ programišių ir lankytojai, užuot patekę į bendruomenės svetainę, būdavo nukreipiami į įvairias erotines svetaines. Nieko kito nelikdavo, tik trinti visą svetainę ir kurti ją iš naujo.

R. Stankevičius tiki, kad turėdami savo interneto svetainę Niurnbergo lietuviai gali aktyviau dalyvauti užsienyje gyvenančių lietuvių gyvenime, plačiau skleisti lietuviškas tradicijas, daugiau tautiečių įtraukti į bendruomenių veiklą.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Svetainių dėlionė”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Kiekvienas leidinys turi savo istoriją, pažymėtą iššūkių, pasiekimų, didesnės ar mažesnės patirties žyme. Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) žurnalas „Informacijos“ išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Nepaisant istorinių permainų, keičiantis redaktoriams žurnalas leidžiamas nuo 1951 m. iki šių dienų ir tapo svarbia VLB gyvenimo dalimi. Leidinyje apžvelgiami svarbiausi Vokietijos lietuvių bendruomeninio, ir ne tik, gyvenimo įvykiai, renginiai, apylinkių ir jaunimo, lituanistinių mokyklėlių veikla. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūrai ir menui, atskiriems Vokietijos lietuvių portretams. Apie leidinio viziją, ilgaamžiškumo ir sėkmės matus, iššūkius, su kuriais susiduria leidinio rengėjai ir daugelį kitų temų kalbėjome su žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene.

Leidinio vyr. redaktorė Evelina Kislych-Šochienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Evelina, ar galėtumėte papasakoti, kada pradėjote dirbti su leidiniu „Informacijos“? Kelintais metais įsijungėte į darbus ir kodėl nusprendėte imtis redaktorės atsakomybės?

Į Vokietiją išvykau 2014 m. Apsigyvenau Hamburge ir ten savo gyvenimą pradėjau nuo nulio. Vokietija man buvo visiškai nepažįstama šalis, todėl pradžia nebuvo lengva. Esu linkusi bendrauti, komunikuoti, o vos tik atvykus nebuvo galimybės kalbėti gimtąja kalba. Žinoma, lietuviškai kalbėjome su vyru, smuikininku Algirdu Šochu, tačiau man labai trūko bendravimo bendruomenėje. Pirmą kartą nuvykusi į Hamburgo lietuvių bendruomenės susitikimą labai apsidžiaugiau, nes pajutau, kad net būnant toli nuo Lietuvos yra galimybė kalbėti lietuviškai, yra žmonių, kurie mane supranta. Lietuvių bendruomenė Hamburge mane išgelbėjo nuo sudėtingų momentų, padėjo įveikti dvejones, kai svarsčiau, kad per sunku ir noriu grįžti į tėvynę.

2015 m. buvau pasiūlyta į Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybą ir tapau atstove spaudai. Tuomet pasireiškė mano aktyvus vaidmuo VLB. 2017 m. sužinojau, kad ieškomas naujas VLB leidinio redaktorius. Nors turėjau darbą Vokietijoje, man norėjosi prisiliesti prie lietuviškos veiklos ir apskritai žavėjo leidinio ilgaamžiškumas. Dar nebūdama redaktore pati labai džiaugdavausi, kai į mano namus Hamburge ateidavo lietuviškas leidinys. Tuomet galėjau sužinoti, kas vyksta lietuvių gyvenime, tad nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, dalyvavau pokalbyje su dabartiniu mūsų pirmininku Alfredu Hermanu ir sulaukiau teigiamo atsakymo – pradėjau dirbti leidinio redaktore.

Leidinys „Informacijos“ leidžiamas jau beveik septyniasdešimt metų.  Taip pat tai ir vienintelis šiomis dienomis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje. Kas, Jūsų manymu,  lemia leidinio sėkmę ir ilgaamžiškumą? Kas skatina išlaikyti leidinio tęstinumą? Kokie pagrindiniai šių dienų „Informacijų“ tikslai, siekiai ir vizija?

Manyčiau, kad vertėtų pabrėžti organizacijos vertybes. Jeigu sugrįžtume į žurnalo leidybos pradžią, kai jis buvo tarsi metraštis, pagrindinis leidinio, VLB ir apskritai Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) tikslas buvo išsaugoti lietuvių kalbą. Buvo svarbu išsaugoti lietuvišką žodį, nepamiršti kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba aprašyti tai, ką lietuviai daro Vokietijoje, puoselėti lietuviškas tradicijas.

Kitas svarbus dalykas – siekis įamžinti reikšmingus įvykius, istoriją. Buvo regimas didelis noras įamžinti ir išsaugoti skirtingų kartų patirtis, kad jas būtų galima įpakuoti į dėžutę, o atėjus laikui vaikai, nauji bendruomenės nariai jas atvertų ir sužinotų kaip lietuviai kūrėsi Vokietijoje, ką veikė bendruomenė, kokie žmonės dirbo. Manau, kad leidinio ilgaamžiškumą taip pat lėmė iš bendruomenės organiškai išaugęs tikslas telkti žmones, bendradarbiauti. Tuomet nebuvo elektroninių ryšio priemonių ir žurnalas tikrai buvo tapęs žmonių gyvenimo dalimi. Man teko dirbti ir su PLB žurnalu „Pasaulio lietuvis“, tačiau šis žurnalas dėl vienokių ar kitokių priežasčių labiau persikėlė į internetinę erdvę. „Informacijų“ tikslas yra periodiškumas – 10 numerių per metus. Buvo atvejų, kai išleidome ir 11 numerių. Norėjosi, kad VLB žinios kiekvieną mėnesį įkristų į bendruomenės narių dėžutes.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.

Nadine Wuchenauer nuotr. / pexels.com

„Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas“, – teigia buvusi Lietuvių bendruomenės Švedijoje (LBŠ) pirmininkė, leidinio „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ atsakingoji redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. LBŠ – pirmoji Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, išgyvenusi lengvesnius ir sudėtingesnius gyvavimo etapus. 1996 m., iškilus sparčios ir efektyvios komunikacijos poreikiui, bendruomenės gyvenime įvyko esminis lūžis. Dėkojame A. Vodzinskaitei-Städje, geranoriškai pasidalijusiai prisiminimais apie LBŠ ypatumus ir informacijos sklaidos iššūkius.

LBŠ ypatumai

Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu požiūrių. LBŠ įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, po 1990-ųjų sėkmingai sujungusi bendram darbui senuosius, pokario, ir naujuosius, nepriklausomybės, emigrantus. Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio Vakarų Europoje, o ir LBŠ informacijos sklaida vystėsi ypatingai. Pagrindinis visos veiklos tikslas – puoselėti lietuvybę.

Iškilęs poreikis arba Informacija ir finansai

Paprastai LBŠ valdyba visa informacija pasidalydavo tik per metinius susirinkimus, kurie buvo šaukiami Vasario 16-osios proga. Dieną vykdavo susirinkimas, vakare – šventė. Valdybos nariams ta diena būdavo nelengva: reikėjo parengti ataskaitas, planus ir biudžetą bendruomenei, surengti iškilmingą minėjimą su nedideliu koncertu bei vaišėmis, o 1996 m. dar tekdavo atsakyti į narių keliamus labai aštrius klausimus: „Ką jūs darote bendruomenės labui“? arba „Kur jūs dedate mūsų suaukotus pinigus?“ (iki maždaug 2000 m. LBŠ gyvavo iš aukų). Gal šie du klausimai nekildavo pokariu į Švediją patekusiems ir per kelis dešimtmečius artimai susibendravusiems lietuviams, tačiau po 1990-ųjų atvykę jauni žmonės norėjo akivaizdžių rezultatų, išsamios informacijos. Informacijos trūkumas dažnai vedė į nesusipratimus. Buvo aišku, kad atsiskaityti bendruomenei vienu ar dviem sakiniais nepakanka, ir, nors pokylių metu vykdavo neformalūs pasitarimai, visiems klausimams aptarti pritrūkdavo laiko.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: filatelistų draugija „Lietuva“ ir jos žurnalas

Tekstas perengtas pagal draugijos „Lietuva“ prezidento ir žurnalo redaktoriaus dr. Audriaus Brazdeikio atsakymus į parodos autorių klausimus.

Filatelistų draugija „LIETUVA“ buvo įkurta 1946 m. spalio 20 d. Čikagoje, JAV. Jos steigėjas,  žurnalistinio darbo patirties turėjęs Ignas Sakalas, laikėsi nuomonės, kad draugijos pagrindinis ramstis ir jos narių tarpusavio susižinojimo priemonė yra reguliariai išeinantis leidinys. Tai nuomonei pritarė pirmoji draugijos valdyba. Pirmas žurnalo numeris pasirodė 1946 m. gruodį

Pirmasis leidinio redaktorius buvo Benediktas S. Jurėnas. Po metų redaktore tapo Ieva Lukošiūtė. Vėliau redaktoriai keitėsi kas kelerius metus. Atskirai paminėjimo verti šie (jie redaktoriais buvo ilgiausiai arba išleido daugiausiai numerių):  Eugenijus Petrauskas, Liudas Kairys, Juozas Žygas, Edmundas Jasiūnas, Jonas Variakojis ir dabartinis redaktorius Audrius Brazdeikis. Kiti redaktoriai ir žurnalo darbuotojai buvo: Ignas Sakalas, Juozas Liubinskas, Sr., Viktoras Lesniauskas, Antanas Beleška, Jonas Adomėnas, Kazys Meškonis, Jonas Krutulis, Kazys Rožanskas, Liudas Volodka, Juozas Žadeikis ir Aleksandras Zakas.

Iš pradžių žurnale rašyta apie kontaktus su vietiniais lietuviais filatelistais, apie draugijos veiklą ateityje ir Lietuvos pašto ženklų katalogo išleidimą. Temos keitėsi. Įsivažiavo bendradarbiavimas su kitomis lietuvių filatelistų organizacijomis, filatelijos parodų organizavimas, pastangos visapusiškai atspindėti filatelijos sritis žurnale, pritraukti daugiau narių į draugiją. Tada, dar Šaltojo karo metais, daug pastangų įdėta stengiantis sukaupti tarpukario Lietuvos ir Klaipėdos pašto ženklų pilnus rinkinius kad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šis rinkinys būtų įteiktas Lietuvos institucijai (tai įvyko 1999 metais; rinkinys buvo iškilmingai įteiktas Lietuvos Nacionaliniam muziejui Vilniuje).

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  laikotarpis žurnale buvo plačiai aprašytas ir iliustruotas. 1990 metų leidinio viršelyje rastume  Vytauto Landsbergio portretą ir žiupsnį atkurtos Lietuvos pašto ženklų. Leidinio puslapiuose publikuoti straipsniai apie šiuos pašto ženklus ir apie atkurtą Lietuvą. Tuo metu žurnalas jau pradėjo gauti straipsnių iš Lietuvos. Taip ir įvairios – įvairios filatelines medžiagos, iki tol menkai žinotos. Šiuo metu vienas iš prioritetų yra narių skatinimas atlikti Lietuvos pašto ženklų tyrimus-studijas, kad būtų nustatyta  nežinomų ar iki galo neišnagrinėtų radinių ir pašto istorijos įvykių.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: filatelistų draugija „Lietuva“ ir jos žurnalas”