Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė


Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju  spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Toliau skaityti „Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės”

Gegužės 2 d. gimė poetas Jurgis Baltrušaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė


Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – žymus lietuvių poetas simbolistas, savo kūrybinį kelią pradėjęs rašydamas rusų kalba. Jo poezijos simbolizmas kyla iš lietuviškų pasakų, padavimų, liaudies dainų, gimtinės peizažų. J. Baltrušaičio eilėraščių turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, neįmantri kalba.

D. Vasermanas. Nuotrauka. Jurgis Baltrušaitis. 1935. Maironio lietuvių literatūros muziejus (LIMIS)

Žvaigždžių giesmė

Pilna, pilna naktis žvaigždžių!
Jų tylią psalmę aš girdžiu –
Ji neapsakoma žodžiu…

Tai amžių aukuro žiedai,
Kuriuos tu, akli, visadai
Prie žemės slenksčio atradai…

Šit atdara visa būtis!
Ir tas, kas mįslę jos išvys,
Bus jos dalyvis ir dalis…

Dienos liepsna laki, srauja,
Ir trūksta valandos gija –
Širdies netuok per daug su ja…

Nakties žvaigždžių ugnis skalsi.
Gerbk ją šios žemės ilgesy –
Tu amžių smilkalas esi…


Jurgis Baltrušaitis. Poezija. Išleido kun. P. M. Juras, Boston, 1948.

Lietuvių poezija JAV: niujorkietis poetas Vytautas Bakaitis

Jonas Mekas Poetas ir vertėjas Vytautas Bakaitis Centriniame parke Niujorke. Nedatuota, chromogeninis atspaudas, 30,5 x 20,2 cm. MO muziejus

Poetas, vertėjas Vytautas Bakaitis (Vyt Bakaitis) jaunystėje artimai bendravo su Jonu Meku ir FLUXUS judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, tačiau Lietuvoje pastebėtas žymiai menkiau už juos.

Bakaitis gimė 1940 m. gruodžio 26 d. Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime (Pagėgių savivaldybė).  Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šeima su mažu berniuku pasitraukė į Vakarus,  1951 m. apsigyveno JAV. Įsikūrė Bostono priemiestyje, kur buvo lietuviška parapija. Pirmuosius eilėraščius Bakaitis parašė šešiolikos, lietuvių kalba. Kadangi priklausė ateitininkams, siųsdavo į jų žurnalą, pasirašęs Jono Martyno pseudonimu. Vėliau kūrė tik anglų kalba. Studijas baigė Bostono universitete, vėliau apsigyveno Niujorke, kuris jam tapo savu.[1]

Kai atvažiavau į New Yorką, trejus metus dirbau redakcijoje. Leidom American Institute of Physics žurnalą, aš redaguodavau. Neturėjau nė žalio supratimo apie fiziką. Nesupratau, kaip užsieniečiai publikuoja savo straipsnius, ir prancūziškai nežinodamas, vis ne taip anotacijose surašydavau – ten Žiūraitis et co., o aš parašydavau Žiūraičio kompanija. Po trejų metų supratau, kad poetiškai saviraiškai šis darbas kenkia. Ir tada galvojau, ką veikti toliau. Tai pirmą kartą, kai susisiekiau su Jonu Meku, jis klausė: „Kokiu amatu pats užsiimi?“ Aš drąsiai pasakiau: „Esu staliorius“. Tai jis tuoj supažindino mane su Jurgiu Mačiūnu, kuris tuo metu Soho renovacijoms komandas sudarinėdavo. Nu, tai nuo to karto mano užsiėmimas buvo statybos, kol po kelerių metų iš savo kolegų išgirdau, kad pradeda siaubingai nugaras skaudėti. Pagalvojau, kad jei ir toliau statybininku būsiu, ir man tas pats nutiks. Tai po to perėjau prie buhalterinio darbo.

Vytautas Bakaitis. Iš: Draugas (JAV), 2020, kovo 21, p. 11.

1991 m. išėjo pirmoji Bakaičio knyga: „City country“. [2] Prieš dešimtmetį pasirodė knyga „Deliberate proof“. [3] Bakaitis jau yra parengęs trečiąją knygą. „Aš linkęs vis perrašinėti. Paprastai kasdien užsirašinėju pastebėjimus. Paskui po pusmečio peržvelgiu užrašus, tada galbūt kyla iš to eilutė kokia ar kas prisimena, o tuomet stojasi, pradeda rastis eilėraštis. Aš gal tik kokius tris kartus gyvenime esu parašęs visą eilėraštį iškart“, [4] – pernai  Bakaitis pasakojo laikraščio „Draugas“ skaitytojams. 

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: niujorkietis poetas Vytautas Bakaitis”

Už vienos eilutės: „Bin gar keine Russin, stamm’ aus Litauen, echt deutsch“

Pavasaris žiemos vidury : eilėraščiai ir poemos / Tomas Stearnsas Eliotas ; [sudarė Kornelijus Platelis]. Vilnius : Vaga, 1991

„Balandis – žiauriausias mėnuo“, – tokiais žodžiais prasideda T.S. Elioto poema „Bevaisė žemė“, vienas garsiausių XX a. poezijos tekstų (beje, dedikuotas kitam iškiliam modernizmo poetui, Ezrai Poundui). Poemos pradžioje pasirodo ir Lietuvos vardas – tiesa, vokiečių kalba, kaip „Litauen“: Bin gar keine Russin, stamm aus Litauen, echt deutsch. (liet. aš visai ne rusė, esu kilusi iš Lietuvos, tikra vokietė).

Elioto kūrinys – gryniausias rebusas, bet galime pabandyti šią vietą bent truputį išpainioti. Vokiška eilutė nestebina, nes greta yra dar kelios vokiškos nuorodos. Hofgartenas – tai sodas Miunchene. Stanberger See – didelis ežeras Bavarijoje, netoli Miuncheno. 1911 m. Eliotas lankėsi šiame mieste.[1]

Kas slypi už moteriško balso (juk pavartojama moteriška giminė)? Pasak Elioto žmonos Valerie Eliot, poetas asmeniškai pažinojo aristokratę Marie Larisch, kraujo ryšiais susijusią ir artimai bendravusią su ilgai Austriją-Vengriją valdžiusia Habsburgų gimine.[2] Marie gyveno spalvingą gyvenima, į gimtąją Bavariją persikėlė po skandalo, iki šiol žinomo kaip Majerlingo tragedija arba Majerlingo incidentas. Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Rodolfas, Marie pusbrolis (Marie buvo Rudolfo patikėtinė), nusižudė drauge su jaunute mylimąja.[3] Šią tragediją galima laikyti pranašinga ar bent jau lemtinga Rudolfo jaunėliui broliui: juk Pirmojo pasaulinio karo pradžia dažnai siejama su  Franzo Ferdinando, tapusio sosto įpėdiniu, nužudymu Sarajave.

Toliau skaityti „Už vienos eilutės: „Bin gar keine Russin, stamm’ aus Litauen, echt deutsch“”

Lietuvių poezija JAV: vertėjas ir poetas Jonas Zdanys

Jonas Zdanys gimė 1950 m. Konektikuto valstijoje, JAV.[1] Kaip ir daugelis DP (angl. displaced persons, liet. perkeltieji asmenys) kartos atžalų, augo dviejų kultūrų sankirtoje. „Nuo pat pirmų dienų kalbėjau lietuviškai (ir dabar su tėvais bei giminėm lietuviškai kalbame), lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą (ją vedė Kotryna Marijošienė), dalyvavau lietuvių skautų veikloje, šokau tautinius šokius, bendraudavau su lietuviais, lietuviškai šventėm visas šventes, lankėm lietuvišką bažnyčią. Angliškai pradėjau kalbėti mokykloje, būdamas penkerių. Aiškiai atsimenu tą pirmą dieną: mokytoja su manim kalba angliškai – garsiai, pamažu artikuliuodama kiekvieną žodį, o aš – lietuviškai šaukiuosi mamos“,[2] – prieš vienuolika metų Zdanys pasakojo tuometinio Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėjai Jolantai Budriūnienei.

Jonas Zdanys. Nuotr. iš Zdanio asmeninės svetainės: https://jonaszdanys.org/

Visgi vietos kalbą išmoko puikiai, vėliau studijavo literatūrą. Bakalauro studijas baigė Jeilio universitete, magistro ir daktaro laipsnius įgijo Niujorko valstijos universitete (State University of New York). Po studijų dėstė šiuose universitetuose. Jeilio universitete vedė poezijos, vertimo teorijos bei praktikos seminarus,  pastarajame  universitete užėmė  ir įvairias administracines pozicijas. Daugiau kaip dešimtmetį dirbo kaip aukštas Konektikuto valstijos pareigūnas, atsakingas už akademinę sritį. Taip pat prisidėjo prie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo. Šiuo metu dėsto Sacred Heart universitete.[3]

Zdanio bibliografija tiesiog stulbinanti. Kaip autorius arba vertėjas, Zdanys prisidėjo prie gero pusšimčio knygų. Atskiro paminėjimo vertos jo sudarytos ir išverstos antologijos, pristatančios šiuolaikinius Lietuvos poetus: pavyzdžiui, „Four poets of Lithuania : Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis“ (Vilnius : Vaga, 1995),   „Five Lithuanian women poets: Judita Vaičiūnaitė, Danutė Paulauskaitė, Onė Baliukonė, Nijolė Miliauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė“ (Vilnius : Vaga, [2002]). Iš naujesnių Zdanio knygų paminėjimo galbūt vertos šios: „Notebook Sketches: Poems and Drawings“ (Chicago: Strawberry Hedgehog, 2019); „Three White Horses“ (Beaumont, Texas: Lamar University Literary Press 2017); su Kornelijumi Plateliu parengta „Two Voices / Du balsai“  (Chicago:  Purple Flag Press 2017). Leidžiamos Zdanio poezijos rinktinės. Daugiau informacijos apie knygas rasite Zdanio asmeninėje svetainėje: https://jonaszdanys.org/books/

Vertėjas

Pasak Zdanio, vertimais iš lietuvių kalbos jis užsiima nuo bakalauro studijų Jeilyje laikų. Tada, pasitaręs su dėstytoju, jis išvertė Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Vaikai kaip žolė“. Vertimas buvo teigiamai įvertintas, išspausdintas universiteto literatūriniame žurnale.[4]

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: vertėjas ir poetas Jonas Zdanys”

Darbų daržuose pradžia

Parengė Deimantė Žukauskienė


Balandžio 25 dieną minima Daržų diena. Būtent šią dieną senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Todėl siūlome pasidomėti, ką ir kaip auginti, kokius žemės ūkio darbus nuveikti balandžio, gegužės mėnesiais, kokiais daržovių sėjos ir daigų sodinimo ir kitais daržininkystės patarimais dalijasi agronomai.

Ukininkų kalendorius …. 1918 metams / sutaisė agronomas A. Stulginskis. – 1917

Kas daryti, kad bulvės gerai augtų?. – 1911

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0001918551


Daržas ir daržovės / sutaisė V. Totoraitis, agronomas. – 1912. – 51, [1] p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000003544

Toliau skaityti „Darbų daržuose pradžia”